Raktažodis: Laisvydė Šalčiūtė

Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Meno espreso

Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.

Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Žmogiška gamtos rekonstrukcija

Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?

Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.

Karas prasideda galvoje

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Bandymas sudominti šiuolaikiniu menu

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”