Raktažodis: Laisvydė Šalčiūtė

Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Žmogiška gamtos rekonstrukcija

Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?

Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.

Karas prasideda galvoje

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Bandymas sudominti šiuolaikiniu menu

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

(...) prieangyje

Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Niekuo dėtas Charcot

Pernai ten pat pirmąją „(Melo)dramų“ ciklo parodą „Ledos dienoraščiai“ surengusios menininkės tikslas, regis, buvo atgaivinti žinių visuomenėje išblėsusį geismą, išlaisvinti represuotą moterišką seksualumą ir išvaduoti jį nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos. Laisvydė beveik visada renkasi užduotis, smarkiai pranokstančias vieno žmogaus jėgas ir vienos parodos galimybes, bet šios parodos manifeste rašo: „Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas...“. Tam užtektų labai nedaug, vis dėlto nedaug – ne jos būdui.

 

Tada menininkė rodė savo senus darbus ir iš klasikinių paveikslų perpiešto Ledos su gulbe motyvo versijas, dabar, pasak jos, „fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus“ gretina su „belle epoque estetika ir vaizdais“, rastais „skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų“. Ten jai rūpėjo erotikos švelnumas, čia – smurtinė grožio prigimtis. Grožio parodoje tikrai netrūksta. Dideli paveikslai – aptapyti medžio raižinių atspaudai, idealiai sujungiantys tapybos ir grafikos raišką, akį traukiantys objektai greta jų ar atokiau po stiklo gaubtais, instaliacija su organinėmis medžiagomis (šienu) ir ready made daiktais (plastiko eglutėmis), rastų vaizdų (senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų) atspaudai, tekstai ant sienų („Isterijos posūkis“: Fredrico Jamesono tekste „modernybės“ sąvoką pakeitus „isterija“, konstatuojama „(post)isterinė“ būklė), erdviai išdėlioti visose trijose galerijos salėse, palieka gerą optinį įspūdį. Patirti vaizdai švelniai įsirėžia atmintin ir nekelia jokių klausimų, nes atmintis, bent jau manoji, atmeta visą balastą.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”