Raktažodis: Laima Kreivytė

Iš Edeno į skaistyklą

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Vardan idėjos

Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Nepermaldaujamai plintanti

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Apie tai, kas turėjo seniai įvykti

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

 

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

Viešas pareiškimas dėl paminklo Jonui Basanavičiui konkurso rezultatų

Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje vyksta konkurso, skirto paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje, projektų paroda. Meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras – kviečia Jono Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius ir žiuri pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko.


Siūlome neskirti jokios premijos, nes 2017 m. iki vasario 16 d. viešai vertinimui pristatyti darbai yra nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos. Kai kurių pateiktų projektų realizavimas taptų veikiau Jono Basanavičiaus atminimo paniekinimu, o ne įamžinimu.


Manome, kad projektai nepateisina visuomenės lūkesčių, o meno specialistams kelia didelį susirūpinimą, todėl rekomenduojame ieškoti būdų pritraukti daugiau kūrėjų, kad būtų pasiektas Vilniaus savivaldybės išsikeltas tikslas.


Nijolė Adomonytė,
prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė,

 

dr. Algė Andriulytė,
dr. Rasa Antanavičiūtė,
dr. Lina Balaišytė,
Jurga Barilaitė,
Laima Bialopetravičienė,
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė,

dr. Lijana Birškytė-Klimienė,
dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė,

dr. Rasa Butvilaitė,
doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė,

Kristina Civinskienė,
Jurij Dobriakov,
Rokas Dovydėnas,
doc. dr. Marija Drėmaitė,

Konstantinas Gaitanži,
Danutė Gambickaitė,
Gabrielė Gervickaitė,
dr. Asta Giniūnienė,
dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė,

dr. Erika Grigoravičienė,
dr. Marius Iršėnas,
Milda Ivanauskienė,
doc. dr. Lolita Jablonskienė,

prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė,
dr. Margarita Janušonienė,

Violeta Jasevičiūtė,
dr. Auksė Kaladžinskaitė,

Virginijus Kinčinaitis,
dr. Ingrida Korsakaitė,
Laima Kreivytė,
Monika Krikštopaitytė,
Kęstutis Kuizinas,
dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė,

dr. Miglė Lebednykaitė,
dr. Jolita Liškevičienė,
Dainius Liškevičius,
prof. dr. Elona Lubytė,
dr. Jurgita Ludavičienė,

Raimundas Malašauskas,
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė,

dr. Neringa Markauskaitė,
Jūratė Markevičienė,
dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė,

Saulė Mažeikaitė-Teiberė,
prof. dr. Giedrė Mickūnaitė,
Rūta Mikšionienė,
Vytautas Mikšionis,

Rita Mikučionytė,
dr. Jolita Mulevičiūtė,

Daina Narbutienė,
doc. dr. Agnė Narušytė,

Ringailė Papartytė,
dr. Rūta Pileckaitė,
dr. Ieva Pleikienė,
Liutauras Pšibilskis,
doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė,

dr. Tojana Račiūnaitė,
dr. Dalia Ramonienė,
dr. Eglė Rindzevičiūtė,
Karolina Rybačiauskaitė,
dr. Aurelija Rusteikienė,
doc. dr. Raimonda Simonaitienė,

dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė,

Kristina Stančienė,
Ieva Stasevičiūtė,
dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė,

Miglė Survilaitė,
doc. dr. Helmutas Šabasevičius,

doc. dr. Vaida Ščiglienė,
dr. Jolanta Širkaitė,
dr. Skaidra Trilupaitytė,
dr. Vytautas Tumėnas,
Dovilė Tumpytė,
dr. Skaidrė Urbonienė,
dr. Aušra Vasiliauskienė,
dr. Dalia Vasiliūnienė,
doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė,
dr. Jolanta Zabulytė,

dr. Danutė Zovienė.

Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Kur ieškoti atsakymų

Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.

Sienos (ale)

Per Eglės Ridikaitės parodos atidarymą juokavom, kad 2016-ieji buvo grindų metai, bent jau „Titanikui“. Pirmo aukšto sales betonu užliejo Eglė Grėbliauskaitė, antrame liko tos pačios plytelės, bet oi kaip jos pasikeitė, kai Ridikaitė ant sienų iškabino Vilniaus grindis (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Žinoma, ne pačias grindis, o jas vaizduojančias drobes. Ir ne bet kokias, o gražias arba, kaip pati Eglė įvardijo parodos pavadinime, „kultūringas“ grindis, laiptinėse išklotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tuomet kaip tik ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. Jos buvo ir antikinės Romos prisiminimas, ir modernizacijos pasekmė.

Apie tai galima pasiskaityti Dalios Klajumienės knygoje „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (VDA, 2015). Mokslininkė ir menininkė vaikščiojo po laiptines tuo pat metu, dalijosi radiniais. Knygoje grindų skyrius – paskutinis. Kaip pripažįsta knygos autorė, grindis iki šiol mažai kam rūpėjo tyrinėti, nors kaip tik jos dažnai nulemdavo ir kitus puošybos elementus. Iš tiesų grožėdamiesi pastatais žiūrime į viršų, akimis iščiupinėjame langų formas ir stiuko lipdinius, įsimename siluetus, o į grindis užmetame akį tik tada, kai reikia nusivalyti kojas, ar už ko nors užkliuvę. Beje, Klajumienės knygoje radau šiuo požiūriu intriguojančią citatą – XIX a. prancūzų menotyrininko Henry Havardo rekomendacijas renkantis grindų ornamentiką: „Pagaliau, sveikas protas reikalauja, kad [grindų] piešinys būtų plokščias, tai yra, kad atrodytų kaip vientisas paviršius, o ne imituotų kubus arba iškilimus, kaip kartais nutinka. Iš tiesų, nėra nieko nemalonesnio, kaip statyti koją ant akivaizdžių nelygumų, kurie jus sužeistų, ir jūs rizikuotumėte parkristi, nors jie [nelygumai] tebūtų nevykęs ir kvailas melas.“ (p. 531) Taigi net puošniausios grindys turi būti padarytos taip, kad galėtum eiti į jas nekreipdamas dėmesio. Ir vis dėlto...

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Kanų užrašai (III)

Penkta diena

 

Kiekvienas žurnalistas Kanuose turi pašto dėžutę. Rytais į ją suplaukia lankstinukai, knygelės ir šūsnis spalvotų lapų su informacija apie pagrindinius dienos seansus. Popiet šalia pašto dėžučių pastatomas konteineris. Beprasmybės mašinerija.

Kitoks biografinis filmas

Janas P. Matuszyńskis – debiutuojantis lenkų režisierius, pasiryžęs netipiškai papasakoti žinomo Lenkijos tapytojo, siurrealisto Zdisławo Beksińskio bei jo šeimos istoriją. Rezultatas – filmas „Paskutinė šeima“, tarptautiniuose festivaliuose renkantis apdovanojimus, žiūrovų simpatijas ir kritikų pagyrimus.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”