Jei pasakysiu, kad per televiziją kartais gali pamatyti visišką retenybę, suabejosite. Ir pats suabejojau „LRT Plius“ (27 d. 21 val.) programoje pamatęs Philipo Saville’o filmo „Edipas karalius“ pavadinimą. Sukurtas 1967-aisiais ir sukritikuotas už teatrališkumą, filmas ilgam dingo iš ekranų, kol buvo įteisintos rodymo per televiziją ir vaizdajuostėse teisės, tad netruko įgyti retenybės statusą.

Nuo spalio 24 d., sekmadienių vakarais, LRT TELEVIZIJA pradeda rodyti BBC keturių dalių mini serialą „Pasikėsinimas Solsberyje“ (2020). Pagal tikrus įvykius britų sukurtame seriale atgimsta pasaulį sukrėtusi apnuodijimo cheminiu ginklu byla.

Gegužės 1 d. „LRT Plius“ pradeda vieno didžiausių šio amžiaus kino kūrėjų Jia Zhangke (liet. Dzia Džanke) filmų retrospektyvą. Bus parodyti šeši dokumentiniai ir vaidybiniai kinų režisieriaus filmai: „Miestas 24“ (2008), „Gaila, kad nežinojau“ (2010), ,„Nuodėmės prisilietimas“ (2013), „Kalnai gali pasislinkti“ (2015), „Balčiausi yra pelenai“ (2018) ,„Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ (2020). Retrospektyvą 1 d. 21 val. pradės Mindaugo Kluso pokalbis su režisieriumi, 21.25 val. bus parodytas filmas „Miestas 24“. 

Šį kartą nutariau pakalbinti jaunesnės kartos dailės kritikę ir kuratorę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę (g. 1987), norėdama patyrinėti, kokios veiklos plotmės aktualios šiai kartai. 

Jolanta dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2016 m., septynerius metus dirbo Modernaus meno centre (dabar MO), jau treti metai – kuratore Nacionalinėje dailės galerijoje. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos narė, taip pat televizijos laidų redaktorė ir kūrėja. Kritikos tekstus rašo ir parodas kuruoja nuo 2009-ųjų. 

Turi gana solidžią parodų kuravimo patirtį. Išskirsiu tik kelias. Puikiai prisimenu parodą-dedikaciją „Susitikimo pradžia (2017)“ kino teatro „Lietuva“ liekanose prieš pat nugriaunant pastatą ir jau įsivaizduojant čia būsiantį MO, vėliau dirbdama Nacionalinėje dailės galerijoje su skirtingomis komandomis prisidėjai kurdama tokias įdomias dideles parodas kaip „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (2018), „Saldus ateities prakaitas“ (2019), bendradarbiavai atnaujinant NDG nuolatinę XX a. II pusės ekspoziciją ir ten pat pernai kuravai neseniai šį pasaulį palikusio Lino Leono Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta“. Gal galėtum įvardinti Tau viduje išryškėjusius kuravimo principus, gaires, būtinybes?

Muziejus, kaip ir visus kitus, karantinas užklupo netikėtai. Ypač turint galvoje, kad tokios institucijos labai kruopščiai planuoja darbą į priekį. Ar tame taške, kai sustojo parodų lankymas, Lietuvos nacionalinis muziejus jau turėjo nemenką virtualią bazę, ar buvo stengiamasi skubiai atsižvelgti į namuose sėdintį žiūrovą? Kam teikta pirmenybė?

Lietuvos nacionalinis muziejus ne vienus metus skaitmenina savo labai turtingus fondus ir turi sukaupęs nemažą suskaitmenintų eksponatų bazę, tačiau ji nėra viešai prieinama virtualioje erdvėje. Iki šiol muziejus daugiausia dirbo fiziškai apsilankančiam lankytojui. Su muziejaus fondais skaitmeninėje erdvėje buvo supažindinama tik per virtualias parodas, kurių turime įvairių ir tikrai įdomių. Todėl galima sakyti, kad karantinas mus užklupo nelabai pasiruošusius. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Nuo pirmos dienos sureagavome į pasikeitusią situaciją bei naujus lankytojų poreikius ir nuo kovo 16 dienos pradėjome projektą #kąveiktikaineveikiame.

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.

1988-ųjų vasario 16-osios išvakarėse, eidamas į redakciją, Gedimino kalno papėdėje pamačiau neįprastą reginį. Vyko mitingas, kuriame dalyvavo lojalūs sovietų valdžiai piliečiai. Šie „darbo žmonės“ reiškė pasipiktinimą Ronaldo Reagano „kišimusi į lietuvių liaudies reikalus“. Vasario 11 d. JAV prezidentas buvo pareiškęs, kad jo šalis niekad nepripažins Lietuvos okupacijos. Mitinge kalbėję piliečiai buvo garsenybės – rašytojai, sportininkai, visuomenės veikėjai. Tiksliai neprisimenu, ką kalbėjo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, bet moralinio pasidygėjimo įspūdis išliko iki šiol. Gal būčiau apie jį pamiršęs, bet prieš keletą metų vieno Amerikos lietuvio kurtame filme apie lietuvių krepšinio istoriją Marčiulionis aiškino, kad atsisakymo atveju jam grėsė valdžios represijos, ir visą kaltę vertė tuometinei valdžiai. Tačiau 1988-aisiais laikai jau nebuvo žmogėdriški, Sibiras jam tikrai negrėsė, atsisakymas būtų tik pakenkęs karjerai. Todėl nustebau, kad LRT kultūros programoje šiandien (simbolišką birželio 13 d.) Marčiulionio jubiliejui skirtos net trys laidos. Ar tokiu išskirtiniu dėmesiu norima pasakyti, kad prisitaikymas ir pataikavimas bet kokiai valdžiai vėl madingas?