Raktažodis: Kristina Steiblytė

Kas įsiminė 2016-aisiais?

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Teatras – gyvenimo dalis

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.

Juoda – geriau nei mėlyna

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.

Laikinoji teatro komuna

Šiemet JTD festivalis koncentravosi ne į spektaklių programą, nors ji ir vainikavo savaitę trukusį renginį, o į keturias dienas vykusias kūrybines dirbtuves, skirtas profesionaliems aktoriams. Tad JTD rengėjai atviros atrankos būdu subūrė kelias dešimtis jaunų aktorių iš visos Lietuvos dirbti su penkiais režisieriais: Jonu Terteliu, Gildu Aleksa, Loreta Vaskova, Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) ir Zacharu Chungurejevu (Rusija). O kad komandoms nieko netrūktų, kartu dirbo ir teatrologai Silvija Čižaitė-Rudokienė, Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas. Šios Lietuvos teatrui neįprastos kūrybinės komandos rengėjų buvo įmestos į dar neįprastesnes aplinkybes: kas rytą visiems dalyviams susirinkus prie skelbimų lentos paaiškėdavo, kas su kuo dirbs, kurioje iš viešųjų erdvių teks dirbti (geležinkelio stotyje, prekybos centre, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, Senajame turguje ar Kultūros fabrike) ir kokią temą tądien teks pusdienį nagrinėjus (pabėgėlių, Černobylio, atostogų ar ekologijos) pakaitomis pristatyti kolegoms ir Klaipėdos miestiečiams penkiolikos minučių trukmės pasirodymais. Po pasirodymų sekė išsamios diskusijos, rytais aktorių laukė vis kitokie praktiniai seminarai, o festivalio pabaigoje įvyko dvi teatrologo ir prodiuserio Audronio Liugos paskaitos. Be to, paraleliai visam šiam veiksmui Valentinas Masalskis ir Vidas Bareikis apsikeitė savo vadovaujamų aktorių kursų Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentais ir padėjo pagrindus ilgalaikiam kūrybiniam bendradarbiavimui. Tai pirmas toks artimas šių aukštųjų mokyklų kontaktas ir norėtųsi tikėti, kad jis lems ir daugiau pokyčių.

Dostojevskio popuri

Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.

 

Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).

Ką jaučiame teatre

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

Pokyčių metas?

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

Arabiškos pasakos

Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.

 

Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.

Vien tik meilės negana

 

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”