Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Spektakliai Lietuvoje kuriami tikintis juos rodyti ilgai – bent keletą metų. Vadinasi, sukurtas darbas teatro repertuare ar galimų rodyti spektaklių sąraše įsitvirtina ilgesniam laikui greta kitų, dažniau ar rečiau rodomų scenos meno kūrinių. Atlikėjai turi jį atsiminti ir laikyti atmintyje greta kitų, naujesnių ir senesnių darbų tol, kol jis bus nebus nurašytas, o premjeros nepamatę žiūrovai arba tie, kuriuos pirmieji rodymai itin sužavėjo, galės spektaklį pažiūrėti vėliau, gal net po kelerių metų.

Keletą metų prieš karantiną pastatytas kolektyvinės kūrybos spektaklis „Žalia pievelė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) apie Visagino miestelį ir ten gyvenančius žmones sulaukė nemažo žiūrovų ir teatro kritikų dėmesio. 2018 m. LNDT sceną išvydo ir kitas panašiu principu sukurtas spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkus.

Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.

Spektaklio įrašų peržiūros iki praėjusiais metais paskelbto karantino Lietuvoje buvo gana retai išnaudojama priemonė per festivalius supažindinti su svarbiais užsienio kūrėjų teatro darbais. Jos buvo ir darbo įrankis teatrologams bei profesionalaus teatro vertintojams. Nuotolinis teatras buvo dar egzotiškesnis, matomas daugiausia kino teatruose, tiesiogiai transliuojančiuose operas.

Jei ne Krystiano Lupos premjera Jaunimo teatre, vargu ar būčiau skaičiusi W.G. Sebaldo „Austerlicą“. Juo labiau kad dar nėra galimybės knygą perskaityti lietuviškai. Tad leistis į kelionę Antrojo pasaulinio karo atminties koridoriais, ir dar svetima kalba, atrodė mažai viliojanti užduotis. Bet, pasirodo, klydau. Sebaldas greitai prikaustė mano dėmesį nesudėtingai, paprastai pirmu asmeniu pasakodamas apie kelionę į Belgiją.

Sulaukusi kasmetinio „7md“ klausimo, peržiūrėjau recenzijų skiltį „Menų faktūroje“. Kiek visko praleidau! Nors į teatrą, regis, einu kiekvieną savaitę, dažnai ir ne po kartą. Manau, tai rodo, kad teatrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus, įvairialypis ir įvairiakryptis. Į akis krinta scenos formų ir kūrybos būdų įvairovė.

Teatras, nori to jo kūrėjai ar ne, visada ką nors atskleidžia apie visuomenę, kurioje yra kuriamas. Jei kūrėjai to nori, toks teatras dažniausiai vadinamas socialiai ar politiškai angažuotu. O jei kūrėjai nori apmąstyti ne tik visuomenę, kurioje teatras gimsta, bet ir teatro vaidmenį joje, tuomet kuria savirefleksyviai: apmąsto teatro vietą socialiniuose procesuose, jam kurti naudojamas priemones, pasirenkamas temas, kitus teatro kūrėjus.

Praėjusią savaitę pasibaigusios „Sirenos“, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis, daugeliui pagrindinė metinė teatro šventė, užsienio programoje parodė penkis spektaklius: „Sukūrimą / Paveikslus Dorianui“ („Gob Squad“, D. Britanija ir Vokietija, 2018), Lolos Arias „Minų lauką“ (Argentina, D. Britanija, 2016), „Naktis seka dieną“ („Forced Entertainment“, D. Britanija, 2007), „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija, 2013) ir „Taha. Poeto gyvenimas“ (Palestina, 2017).

Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.