Raktažodis: Kristina Stančienė

Šimtmečių perspektyvoje

Atrodytų, apie Lietuvos skulptūros aktualijas buvo daug pasakyta konkurso Jono Basanavičiaus paminklui sukurti išprovokuotose diskusijose. Skulptūros negalavimų diagnozė aiški – skulptūra kaip paminklas mūsų (bent jau labiau įsigilinusios į kultūrą visuomenės dalies) kolektyvinėje sąmonėje asocijuojasi su sovietmečio stabais, ir retorika, ginanti tokią skulptūrą, teigiant, jog esą visi Vakarų Europos miestai pilni įvairiausių realistinių atvaizdų, deja, neįtikina.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje gana radikaliai pakitusi meno samprata šį žanrą galutinai nustūmė nuo arenos ir akademinių dailės studijų plotmėje, ir realiame dailės gyvenimo lauke. Taigi, viena vertus – „įpaminklinimo“ krizė, kita vertus – žūtbūtinis skulptūrų troškimas, kai aikštės ir skverai, kur jų nėra, tačiau potencialiai gali atsirasti, traktuojamos kaip socialinis ir kultūrinis vakuumas. O jei jau susitariama, kaip J. Basanavičiaus paminklo atveju, paminklą statyti, valstybė ir menas visiškai nesusikalba – pirmoji siekia meną įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus tarsi kokį šaligatvio plytelių keitimo projektą ir nenori suprasti, negirdi, kad sukurti ką nors rimtesnio reikia ir tam tikro laiko. Paminklo kūrimo ir įgyvendinimo sąnaudos negali būti vertinamos per kainos ir kokybės santykį.

Moirų mazgai

Paraleliniai pasakojimai

Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.

Profesinių įgūdžių šou

Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.

Traukiniai – aktoriai, žmonės – eksponatai

Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.

Dangus drumzlinoje akyje

Romualdo Balinsko tapyba, matyta iki šiolei, man visada atrodė kiek dvilypė – ji ir labai vientisa, atpažįstama, ir kaskart vis kitokia. Jos motyvai dažniausiai balansuoja tarp krikščioniškų vaizdinių, jautrių egzistencinių pasakojimų, metaforiškų scenų. Tačiau įdomu, kad šis menininkas, nuo seno išpažįstantis ekspresyvią tapybą, ją geba įtaigiai sukoncentruoti, su didžiule jėga ištėkšti, įrėžti ir mažyčiame atviruko dydžio paveikslėlyje (tokių Balinsko paveikslų matėme, pavyzdžiui, Evaldo Stankevičiaus kuruotoje 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje, 2010 m. surengtoje Šiuolaikinio meno centre), ir didesnėje įprasto formato drobėje (kokiame nors kvadrate ar stačiakampyje), ir ant banaliausios buitinės medžiagos, be aiškios formos ir ribų... Tokia yra pastaraisiais metais sukurta tapinių ant celofano plėvės serija „Balos“, šiuo metu eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijoje.

Stebint šią parodą, nuolat „ištinka“ kokios nors konotacijos – kažkas su kažkuo jungiasi, siejasi, antrina, paaiškina... Pirmiausia – tai parodos pavadinimo ir autoriaus pavardės žaismė (nežinia, atsitiktinė ar ne): Balinskas – bala... Lyg autorius save kildintų „iš balos“ arba primintų mums tautosakoje nuo seno vartotas metaforas. Be to, parodoje bala – tai ne tik kažkoks stovinčio vandens telkinys, atsitiktinai kažkur kadaise susiformavęs. Tai ir fizinis menamo ar realaus įvykio dokumentas, ir purvina, drumzlina akis, atspindinti dievišką dangų... Pagaliau ir kalbant apie tapybą „formaliai“ – tai celofano draiskanos, kartais – taisyklingesnių apybraižų, kartais – apgraužtos, tarsi pasidavusios varvančio dažo tekėjimo krypčiai, žavinčios savo išskydusiomis formomis, potėpių energija, jautriu, įtaigiu „spalvynu“ – čia ir rūdžių geltonumo celofano gabalai, ir kone angeliškai baltos dėmės, ir dangiškai mėlynos, achromatinės juodai baltos, pilkšvos... Padžiautos it šlapi skudurai, Balinsko balos atrodo nuvarvėjusios, atidengusios savo trapų peršviečiamą celofaninį kūną.

Sugrįžimas namo

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

 

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...

Paroda kaip repeticija

Garsiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės menininkų modernistų parodos Nacionalinėje dailės galerijoje jau tapo tam tikru ekspozicijos etalonu – konceptuali prieiga prie dailininko kūrybos, jos nulemta logika pagrįsta architektūra, tekstai, paaiškinantys ne tik parodos visumą, bet ir atskiras jos dalis. Kitaip tariant, tai ne tik didesnė meninių artefaktų sankaupa, bet ir savarankišką estetinę, edukacinę vertę įgyjantis reiškinys. Parodų rengimo kartelę ypač aukštai iškėlė Teodoro Kazimiero Valaičio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Vytauto Šerio kūrybos retrospektyvos ir jas lydintys leidiniai. Tačiau juk NDG – tik vieno didelio organizmo, Lietuvos dailės muziejaus, dalis. Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmų muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje pastaraisiais metais taip pat surengtos didelės Algirdo Petrulio, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto, Leonardo Tuleikio kūrybos parodos. O kaip tik šiuo metu Radvilų rūmų muziejuje veikia vieno ryškiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpio tapytojų – Jono Čeponio – kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms (kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė).

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Tarp vestuvių ir Kalėdų

Minimalistinis, redukuotas ekspresionizmas, ekspresyvi abstrakcija. Tokios klišės braunasi galvon, žvelgiant į Ramūno Čeponio paveikslus, ką tik matytus naujausioje jo kūrybos parodoje „Veidas. Transformacijos“, kuri veikė sostinės Dailininkų sąjungos galerijoje. Tačiau nuosekliau apmąsčius šios tapybos tikslą ir priemones, aiškėja ir daugiau interpretacijos krypčių. Tarkime, Čeponio kūrybai visai pritinka ir abstraktaus simbolizmo sąvoka. Nors menininkas savo drobėse beveik nieko atpažįstamo nevaizduoja, tačiau pagrindinės paveikslų schemos (vos keletas dominuojančių ir kartais tarpusavyje sumaišomų spalvų bei geometrinių formų, na, dar šiurkščios, gruoblėtos paviršiaus faktūros), taip pat šykščios užuominos parodos pristatyme ir paties autoriaus mintys liudija, jog jam labai rūpi vidinės individo substancijos, t.y. dvasios gyvenimas.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”