Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.

Austėja Urbaitė 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaizdo režisūros bakalauro studijas. Trečiais studijų metais sėkmingai debiutavo trumpametražiu filmu „Etiudas“ (2013). Dar po metų pristatė savo diplominį darbą „Tiltai“ (2015). 2022 m. rudenį jos naujausio debiutinio ilgametražio filmo „Per arti“ tarptautinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje. Iškart po to filmas buvo pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, o kovo 23–25 d. „Per arti“ „Kino pavasaryje“ galės išvysti ir Lietuvos auditorija.

Pirmasis šių metų žurnalo numeris pasipuošė kadru iš Charlotte Wells filmo „Po saulės“, jį rodys „Kino pavasaris“. Festivaliui, kaip ir visiems pasaulyje, pastaraisiais metais teko patirti ne vieną krizę. Dėl to, kaip teigia „Kino pavasario“ programos sudarytoja Ignė Smilingytė, didžiausias organizatorių noras – kad festivalis įvyktų iš tikrųjų. O tam „iš tikrųjų“ reikia žiūrovo. „Kino pavasario“ komanda tikisi, kad kino žiūrovai grįš į sales, ir šiems susitikimams parengė turtingą bei įvairią programą.

Alice Diop, geriau žinoma kaip dokumentinio kino kūrėja, praėjusiame Venecijos kino festivalyje pristatė pirmąjį vaidybinį filmą „Sent Omeras“ („Saint Omer“, Prancūzija, 2022), už kurį buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu. Tikrais, Prancūziją šokiravusiais įvykiais paremta istorija seka dvi moteris – jauną rašytoją ir universiteto profesorę Ramą (Kayije Kagame) bei už savo kūdikio nužudymą teisiamą Lorensę (Guslagie Malanda). Ramą it magnetas traukia jaunos moters byla, kuri galbūt duos atsakymus į jai rūpimus klausimus. Teismo posėdžių fone atsiveria režisierei rūpimos temos – motinystė ir moters vaidmuo visuomenėje.

Nors filmų sąrašus dabar sudarinėja net virėjos, „7md“ rekomendacijos neprivalomos – kiekvienas laisvas rinktis, kas kris į akį. Festivalis yra kaip loterija: visada atrodys, kad nepamatei svarbiausio filmo. Ieškantiems tų svarbiausių skirta šiųmetė „Kino pavasario“ retrospektyva, bandanti atsakyti į klausimą, kodėl geri filmai yra nemirtingi. „7md“ sąraše atsidūrė filmai ieškantiems naujų įspūdžių ir vardų, pasiilgusiems kino meistrų, o kartu ir su jais susijusių prisiminimų, taip pat tiems, kurie ilgisi keista nuotaika ar paslaptimi masinančių erdvių.

Praradus artimą žmogų, atsisveikinimas su juo trunka ilgai – kai kuriems ir visą likusį gyvenimą. Neretai psichologai pateikia net gedėjimo fazes. Regis, debiutiniame pilnametražiame filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (Lietuva, 2021) režisierė Dovilė Šarutytė per savo alter ego heroję Dovilę (Agnė Misiūnaitė) bando perteikti, o turbūt ir pereiti visas fazes: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.

Balandžio 1 d. „Vingio“ kino teatre pristatyta „Kino pavasario“ trumpametražių lietuviškų premjerų programa. Joje net dvi debiutuojančios režisierės – scenaristė Birutė Kapustinskaitė ir dainininkė Jurga Šeduikytė. Po peržiūros likau maloniai nustebinta. Tikras balandžio pirmosios pokštas – lietuviškas kinas pagaliau įtraukiantis, su skoningu humoru ir brandžiu siužetu. Žinoma, ne visas.

Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.

„Liepsnojančios moters portreto“ režisierė Céline Sciamma šiemet sugrįžo į „Kino pavasarį“ su nauju filmu „Mažytė mama“ („Petite maman“, Prancūzija, 2021). Režisierė jautriai, poetiškai ir subtiliai pasakoja aštuonmetės Neli (Joséphine Sanz), ką tik netekusios savo mylimos močiutės, istoriją. Mergaitė su tėvais atvyksta tvarkyti mamos vaikystės namų. Neli ima klaidžioti ir žaisti rudeniškuose mamos Marion (Nina Meurisse) vaikystės miškuose. Čia ji sutinka bendraamžę, statančią slėptuvę iš medžių šakų.

Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.