7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Kino pavasaris

Visi mes žmonės?

„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.

Istorijos ir liudijimai

„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.

Europos ateitis?

Šiais metais „Europos debiutų“ konkursinė programa pakeitė pavadinimą – liko tiesiog konkursu. Tačiau tai nieko nekeičia – visi filmai debiutiniai arba antrieji režisierių filmografijoje ir sukurti europiečių. Konkursinės programos sudarytojus derėtų pagirti už plačią žanrų amplitudę (tarp vaidybinių filmų pateko po vieną animacinį ir dokumentinį), tačiau išskirtinių filmų vos keletas – kiti nepasiekė originalumo kartelės. Autentikos dėlei grįžtama prie neprofesionalių aktorių, daug dėmesio skiriama formai ir nepabūgstama eksperimentų. Smagu matyti, kad iš visų „Kino pavasaryje“ pasirodžiusių lietuviškų premjerų būtent „Per arti“, filmas, nustebinęs režisūriniu potencialu ir nuodugnia, įvairiapuse temos analize, pateko į konkursą.

Įsižūrėti į tamsą

Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.

Karas, kartos ir kitos problemos

Šįmet „Kino pavasaris“ pristatė tikrai nemažai lietuviškų premjerų. Tačiau pasitvirtino sena patarlė apie kiekį ir kokybę. Tarp rodytų ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų – net keturi debiutai. Ryškėja stipriausi balsai – Austėjos Urbaitės, kuri sėkmingai perėjo nuo trumpo metro prie ilgo, ir Vytauto Katkaus, kurio ilgametražio debiuto visi nekantriai laukiame.

Kai kinas ir filosofija žiūri vienas į kitą

Nerijus Milerius dėsto kino filosofijos, estetikos, kultūros filosofijos ir kitas disciplinas VU Filosofijos fakultete. Yra kolektyvinių monografijų „Kinas ir filosofija“ (2013), „Everyday Representations of War in Late Modernity“ (2022) sudarytojas ir bendraautoris. Parašė monografijas „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013), „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ (2018). Tačiau jį domina ne tik teorinė kino pusė. Milerius yra vaidybinės juostos „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019) scenarijaus bendraautoris, daugelio filmų scenarijaus konsultantas. Kartu su Audriumi Mickevičiumi sukūrė dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“ (2019), kuris laimėjo prestižinį Tarptautinio Leipcigo dokumentinio kino festivalio „Auksinio balandžio“ apdovanojimą.

Nematomi žmonės

Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.

Nematant viso vaizdo

Austėja Urbaitė 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaizdo režisūros bakalauro studijas. Trečiais studijų metais sėkmingai debiutavo trumpametražiu filmu „Etiudas“ (2013). Dar po metų pristatė savo diplominį darbą „Tiltai“ (2015). 2022 m. rudenį jos naujausio debiutinio ilgametražio filmo „Per arti“ tarptautinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje. Iškart po to filmas buvo pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, o kovo 23–25 d. „Per arti“ „Kino pavasaryje“ galės išvysti ir Lietuvos auditorija.

Laukiant pavasario

Pirmasis šių metų žurnalo numeris pasipuošė kadru iš Charlotte Wells filmo „Po saulės“, jį rodys „Kino pavasaris“. Festivaliui, kaip ir visiems pasaulyje, pastaraisiais metais teko patirti ne vieną krizę. Dėl to, kaip teigia „Kino pavasario“ programos sudarytoja Ignė Smilingytė, didžiausias organizatorių noras – kad festivalis įvyktų iš tikrųjų. O tam „iš tikrųjų“ reikia žiūrovo. „Kino pavasario“ komanda tikisi, kad kino žiūrovai grįš į sales, ir šiems susitikimams parengė turtingą bei įvairią programą.

Įspraustos visuomenės

Alice Diop, geriau žinoma kaip dokumentinio kino kūrėja, praėjusiame Venecijos kino festivalyje pristatė pirmąjį vaidybinį filmą „Sent Omeras“ („Saint Omer“, Prancūzija, 2022), už kurį buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu. Tikrais, Prancūziją šokiravusiais įvykiais paremta istorija seka dvi moteris – jauną rašytoją ir universiteto profesorę Ramą (Kayije Kagame) bei už savo kūdikio nužudymą teisiamą Lorensę (Guslagie Malanda). Ramą it magnetas traukia jaunos moters byla, kuri galbūt duos atsakymus į jai rūpimus klausimus. Teismo posėdžių fone atsiveria režisierei rūpimos temos – motinystė ir moters vaidmuo visuomenėje.

PUSLAPIS
13