Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Praėjusį savaitgalį nuskambėjo paskutiniai IX Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordai. Tai seniausias tradicijas puoselėjantis ir didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos konkursas, kuriame kaskart varžosi gausus itin ryškių atlikėjų būrys iš viso pasaulio.

„Kreivių“ 10-mečio proga paprašėme kelių festivalio draugų pasirinkti ir pristatyti po filmą, kuris joms ir jiems atrodo svarbus queer kino kontekste, asmeniškai mėgstamas ar pasiilgtas. Taip atsirado labai įvairi ir įkvepianti „Pasirinkimų“ programa. Skirtingų laikotarpių ir žanrų filmus pristato kino režisierius Romas Zabarauskas, kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU profesorė Natalija Arlauskaitė, kultūros tyrinėtojas, VDU profesorius Artūras Tereškinas, kino kritikė Ilona Vitkauskaitė bei kino ir teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė. Filmus rodome rugsėjo 15–18 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123“, kuriame vyks visiems atviras atidarymas.

Pirmasis šių metų žurnalo numeris pasipuošė kadru iš Charlotte Wells filmo „Po saulės“, jį rodys „Kino pavasaris“. Festivaliui, kaip ir visiems pasaulyje, pastaraisiais metais teko patirti ne vieną krizę. Dėl to, kaip teigia „Kino pavasario“ programos sudarytoja Ignė Smilingytė, didžiausias organizatorių noras – kad festivalis įvyktų iš tikrųjų. O tam „iš tikrųjų“ reikia žiūrovo. „Kino pavasario“ komanda tikisi, kad kino žiūrovai grįš į sales, ir šiems susitikimams parengė turtingą bei įvairią programą.

Iškentėti 2022-ieji baigėsi, sukėlę begalę dar nepasibaigusio karo traumų, kartais pasireiškiančių net tokiais absurdiškais pavidalais, kaip raginimas uždrausti Piotro Čaikovskio muzikos atlikimą. Sunkiai suvokiama, bet tokia Ukrainos kultūros ministro iniciatyva susilaukia nuolankaus mūsų viešosios nuomonės pritarimo, o tai irgi ksenofobinė karo trauma. Ką gi, laikinai pamirškime „Spragtuką“, nuostabią pasaką apie nugalinčią meilės jėgą kovoje su tamsos pasauliu.

Prie urnos prigludo gėlės žiedas ir daug dešimtmečių skambėjusi Jo fleita... Didžioji meilė. Ji skleidėsi gimtojo Vilkaviškio krašto, Lietuvos miestų, miestelių, didžiosiose koncertų ir mokyklų scenose, Prancūzijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje... Juk Violetas Višinskas, Juozo Pakalnio konkurso laureatas, buvo solistas, Nacionalinio simfoninio orkestro artistas.

Lapkričio 15–20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Šiais metais susitelkta į šiuolaikinius ukrainiečių dramaturgus ir jų kūrybą. Skaitytos keturios pjesės: Lenos Liagušonkovos „Gorkio motina“, Maksimo Kuročkino „Žolėdžiai“, Natalijos Vorožbit „Blogi keliai“ ir Pavlo Arje „Laikų pradžioje ir pabaigoje“. Taip pat surengta diskusija „Kaip gimsta ir kur dingsta lietuvių dramaturgija?“ ir pristatyta naujo Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“ idėja.

Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio programoje buvo galima pamatyti Ninos Menkes dokumentinį filmą „Seksas – kamera – galia“ („Brainwashed: Sex, Camera, Power“, JAV, 2022), kuriame režisierė meta kaltinimą susiformavusios kino gramatikos sekėjams ir dekonstruoja garsius filmus. Menkes kritikuoja patriarchalinę kino sistemą ir atskleidžia įsisenėjusią lyčių nelygybės problemą. Nors kodėl festivalio organizatoriai sex išvertė kaip „seksą“, o ne „lytį“, lieka didelis klausimas.

Viza Nr. 1628, hakarat hatov, kintsugi.... Viza Nr. 1628 buvo išduota projekto iniciatorės Kristinos Reiko Cooper vyro tėvui Irvingui Rosenui. Jai, japonų kilmės amerikietei, pasirinkusiai būti ir žydų tautos dalimi, tai reiškia šeimą ir vaikus. Kartu ji teigia suprantanti Chiune’s Sugiharos drąsą nepaisyti vadovų sprendimų, siekį elgtis teisingai ir pripažįsta hakarat hatov – gėrio matymą pasaulyje ir dėkingumo sampratą.

Savo priešaušryje kinas buvo laikomas primityvia pramoga, linksminančia mases. Jis nuolat buvo priešpriešinamas vadinamajai aukštajai kultūrai ir tik vėliau imtas vadinti menu. Maža to, kinas netrumpą laiko tarpą buvo menkinamai laikomas teatro atmaina ir raiškos priemonių požiūriu mažai kuo nuo jo skyrėsi.