Raktažodis: Kinas

Kad žmonės pradėtų galvoti

Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrennikovo filmas „Mokinys“ („Učenik“). Filmo premjera įvyko pernai Kanuose, iškart po festivalio su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas. Pateikiame „Afiša Daily“ išspausdinto pokalbio fragmentus.

Rinka ir ugnis

Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Kino naujienos trumpai

Antradienį paskelbti Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantai. Daugiausia – keturiolika nominacijų gavo Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ („Wołyń“), pasakojantis apie lenkų žudynes, vykusiais Ukrainoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dešimties nominacijų sulaukė debiutanto Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“), devynias nominacijas gavo Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Įdomu, kad visų trijų filmų pagrindas – realūs įvykiai ir žmonės.

 

Skelbiant nominacijas, Lenkų kino akademijos prezidentas, prodiuseris ir režisierius Dariuszas Jabłońskis pabrėžė, kad 2017-uosius akademija nusprendė paskelbti Andrzejaus Wajdos metais. Didžiojo režisieriaus atvaizdas papuošė ir šiųmetės ceremonijos plakatą, kurį sukūrė vienas garsiausių lenkų plakatų meistrų Andrzejus Pągowskis.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Snuff kinas ir mirties fenomenas

Meno santykis su mirtimi – itin specifiškas. Taip yra todėl, kad mirtis mene figūruoja ne kaip viena (nors ir privilegijuota) tema, bet kaip paties meno testavimo ir išbandymo būdas. Viena vertus, mirtis visada nurodo į tokią ribą, kurios menas nėra pajėgus peržengti. Antra vertus, tam tikros meno formos ar paskiri menininkai sudaro tokį tandemą su mirtimi, kuris suteikia pridėtinį intensyvumą ne tik sukurtiems meno kūriniams, bet ir pačiai mirčiai bei jos suvokimui.

 

Toks meno ir mirties tandemas efektyviausiai veikia būtent tada, kai meno ir mirties poveikis yra abipusis. Atrodytų, vieša mirties bausmė savaime yra tokia intensyvi, kad jai nereikia jokių kitų ją sustiprinančių dirgiklių. Vis dėlto viešos mirties bausmės dažnai būdavo organizuotos taip, kad primintų ritualą ar net gerai surežisuotą reginį. Prancūzų meno istorikas Danielis Arasse savo 1987 m. veikale „Giljotina ir teroro vaizduotė“ aprašė ešafotą kaip teatro sceną, o viešą nukirsdinimą – kaip teatro spektaklį. 1992 m. amerikiečių avangardo klasikas Peteris Wilsonas pastatė Georgo Büchnerio pjesę „Dantono mirtis“, kur pačią teatro sceną suformavo kaip ešafotą, o tamsą perskrodžiančią šviesą – kaip giljotinos geležtę. Giljotina kaip teatras. Teatras kaip giljotina. Giljotina ir teatras skolina vienas kitam savo stiprybę, kartu tikėdamiesi įveikti savo pačių trūkumus. Teatralizuojant mirties bausmę, nukirsdinimui siekiama suteikti tobulą reginio – spektaklio – formą. Suformuojant sceną kaip ešafotą, patį spektaklį norima transformuoti į simbolinę mirties nuosprendžio ir bausmės įvykdymo erdvę.

Ieškant savo laiko herojų

Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.

 

Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.

Palaidokit mane kaip kupranugarį

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 

Džuljeta lifte

Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.

Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.

PUSLAPIS
24

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”