7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Kęstutis Šapoka

Ir aš kikenu į saują

Priešžiemio veiksmas persikelia į Klaipėdą – ten tris savaites KKKC rūmai užpildyti fotografijos parodomis, o į jų atidarymą suvažiavo kas tik galėjo iš Vilniaus ir Kauno. Prie rūbinės klaipėdietis Artūras Šeštokas norinčius fotografavo XIX a. šlapio kolodijaus technika – pilstė chemikalus ant stiklo plokštelių, jas dar šlapias eksponavo ir ryškino. Visa tai žinau šiaip iš istorijos, nes stebėti nebuvo kada – skubėjau apžiūrėti parodas.

Kas tu – idealistas, cinikas ar dualistas?

Atsisakiau dalyvauti prestižinėje diskusijoje, vykusioje Nacionalinėje galerijoje apie turbūt irgi prestižinę Kauno bienalę, nes važiavau į svarbesnį – Redo Diržio 50-mečio minėjimo renginį. Todėl būtina jį aprašyti.

Kaip netapti didžėjumi

Kaip pasakoja Benas Šarka, „priešistoriniais laikais, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos.“

Pasaulis iš antrų rankų

Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio.

Knyga, skirta grupei „Post Ars“

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Chaosas ir tapsmas

Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.

Meno espreso

Šią savaitę Vilniaus parodų lankytojams paruošiau ne maršrutą, o keistoką puokštę iš skirtingų parodų. Vis dėlto kiekviena jų savaip įdomi, o įvairovė kultūroje visada sveikintina.

Apverstas pasaulis

Kadaise Andrius Kviliūnas lankėsi Lenkijoje, Gdanske, ir šio miesto parke aptiko keistą vietą – apleistą bunkerį, aprašinėtą grafičiais, apkrautą žaislais, pridegiotą žvakučių. Pasipainiojo rusiškai mokantis garbaus amžiaus lenkas – dviratininkas, kuris pradėjo pasakoti neseną bunkerio istoriją. Pasirodo, jame vietinis maniakas nužudė savo dukrą – dar vaiką, o gal ir daugiau vaikų.

Šis bunkeris greitai tapo „piligrimystės“ vieta, kurioje žmonės degioja žvakutes, palieka žaislus, o kažkas dažais užrašė „Dieve, kodėl tu mus palikai?“ ir šalia nupiešė kryžių. Kviliūnas šį pasakojimą filmavo mobiliuoju telefonu. Tačiau tik sėdęs medžiagos montuoti pastebėjo, kad nufilmuota aukštyn kojomis. Ir staiga netyčia „apverstas“ pasakojimas ir apverstas kryžius virto simboliu, transcendentinio blogio metafora. Montažo neprireikė.

Šis kūrinys, pavadintas „Apverstu pasauliu“, ir tapo centrine parodos ašimi, o likusius videokūrinius-pasakojimus Kviliūnas sukoncentravo aplink ją – tarsi Dante’s pragaro ratus. Taigi, aplink ašį pradėjo burtis videokūriniai, susiję su (ne)tikėjimo, kaip gyvenimo prasmės ir pateisinimo ieškojimo, leitmotyvu, taip pat kūriniai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo / mirties temos.

Istorinis pasakojimas kaip iliuzija

Lina Albrikienė ir Ida Divinzenz projekte „Pasirodymas ir atsitraukimas“ gilinasi į ideologijos kaip (ne)susitarimo temą. Kalbant dar tiksliau – kaip tam tikra informacija veikia ideologiniame fone, veikia patį foną, jį kuria ir kartu yra jo dalimi. Taip pat menininkės domisi, kaip vadinamasis istorinis pasakojimas kinta bėgant laikui – kaip informacija tampa „istorija“, kartu kaip istorija transformuoja, naikina, atgaivina, perkuria informaciją.

 

Ida Divinzenz tiria aktyvaus istorinio-ideologinio pasakojimo konstravimo, kartu jo (per)kūrimo mechanizmus. Jos „meninio tyrimo“ ašimi tampa dviejų Paryžiaus muziejų – Quai Branly muziejus (Musée du Quai Branly) ir Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus (Musée National de l’Histoir de l’Immigration) – istorinis-ideologinis pasakojimas. Quai Branly muziejuje saugomos Afrikos, Okeanijos ir Amerikos senojo meno pavyzdžiai, o Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus ekspozicijos skirtos imigracijos į Prancūziją istorijai.

Eklektiškas vasaris

Didžiausio parodų lankytojų susidomėjimo šį mėnesį, tikėtina, sulauks „Geriausio metų kūrinio“ paroda, veikianti Paveikslų galerijoje. Nors tai ir vienas didžiausių, plačiajai masei – ir laukiamiausių reiškinių Kauno parodiniame gyvenime, tenka tik pakartoti ne kartą išsakytą mintį, kad parodos meninis lygis išties nuvilia. Dominuoja mėgėjiška, infantili, perdėm lyriška ar pseudointelektuali kūryba. Kaip įprasta, daugiausia rodoma tapyba, šiek tiek skulptūros ir truputis grafikos darbų. Tiesa, kai kurie autoriai pasitelkia koliažo ar asambliažo technikas, tačiau nei estetine, nei konceptualia prasme šie darbai nepatraukia. Išsiskiria nebent slapyvardžiu Vulovak pasivadinusio autoriaus darbelis „Susiliejimas“, man pasirodęs kaip žaisminga Lucio Fontanos ir kitų, XX a. viduryje tapybą bandžiusių dekonstruoti autorių kūrybos replika.

PUSLAPIS
5