7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Kęstutis Šapoka

Fake News apie sovietmetį ir tapytoją Romualdą Lankauską

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Ir mūsų tiesos

Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.

Charizmatiška meno kritikė pristatoma knygoje „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“

Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) 2021 m. spalio 11 d. pristatyta knyga „Gražina Kliaugienė. Su savo tiesa“, ją išleido VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, sudarė menotyros mokslų daktarė Danutė Zovienė. Knygoje panaudotos nuotraukos iš savaitraščio „Literatūra ir menas“, Lietuvos dailininkų sąjungos, Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“, žurnalo „Dailė“, Lietuvos literatūros ir meno archyvų, taip pat iš Gražinos Kliaugienės šeimos bei dailininkų Jono Daniliauskio, Živilės Bardzilauskaitės ir Jurio Bergino, Jurgitos ir Dariaus Gerlikų, Raimondo Martinėno, Raimondo Savicko, Mindaugo Skudučio, Jūratės Stauskaitės, Ramunės Vėliuvienės, Nijolės Vilutienės, Elenos Nonos Zavadskienės asmeninių archyvų. Viršelyje – Raimondo Savicko paveikslas „Dailės kritikė Gražina Kliaugienė“ (1993) iš Juozo Pilipavičiaus kolekcijos. Leidinio tiražas – 500 vnt. Šia proga publikuojame knygos pratarmę.

Atminties reanimacija

Labai viliuosi, kad dailės muziejai ir galerijos tuoj atvers duris ir pulsime atkurti būtinosios izoliacijos išderintą dvasinę pusiausvyrą, „perkraudami“ savąsias estetines jusles ir kultūrinius poreikius. Tikiu, viena tokio prasmingo pasivaikščiojimo stotelė bus galerija „Trivium, įsikūrusi Vilniuje, kultūros komplekse „Sodų 2123“ (Vitebsko g. 23).

Dešimtojo dešimtmečio kontekstai

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Darželis su išsišakojančiais takais

Šiuolaikinio meno erdvėje „si:said“ veikianti Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“ – tarsi improvizuota menininko dirbtuvė, pasitinkanti, atrodytų, atsitiktinai padrikusiais daiktais, darbo įrankiais ir įvairiausiais „gyvuliškais“ arba – „beždžioniškais“, o kartais ir klasikiniais pavidalais bei jų hibridais. Kartu tai gana didelė asmeninė ekspozicija maždaug po penkerių metų pertraukos, skaičiuojant nuo 2013 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre pristatyto projekto „Sekmadienis“. Ji pretenduoja ir į kūrybos retrospektyvą, nes čia aptinkami atpažįstami Duonio personažai, ankstesnių projektų nuotrupos, štai kad ir žodžių žaismu bei archetipiniais ritualais pagrįstas „Marčiurlionis“.

Drumsti skaidrumai

Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.

Paradoksali beprasmė

Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.

Gintaras Znamierovskis kritikuoja

Menininkas Gintaras Znamierovskis ir kuratorius Kęstutis Šapoka sukūrė išskirtinai neskoningą ir rūsčią parodą vienoje nejaukiausių ir uždariausių meno erdvių Vilniuje – Jono Meko vizualiųjų menų centre Malūnų gatvėje. Trumpas ir lankytojui itin nepatogus centro darbo laikas, drėgna mažų erdvių vėsa ir apgailėtinos būklės sienos prisideda kuriant ultraciniškos ir ironiškos parodos įspūdį.  

Veronikos Šleivytės gyvenimo filma

Veronika Šleivytė (1906–1998) – viena mūsų dailės istorijos periferinių figūrų, žinoma kaip grafikė ir dailininkė, kuri sugrįžta netikėtu būdu – fotografijų archyvu, aptiktu Kupiškio etnografijos muziejuje.

PUSLAPIS
5