Raktažodis: Jurga Barilaitė

Apie ką rėkia pankų angelai

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

Viešas pareiškimas dėl paminklo Jonui Basanavičiui konkurso rezultatų

Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje vyksta konkurso, skirto paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje, projektų paroda. Meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras – kviečia Jono Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius ir žiuri pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko.


Siūlome neskirti jokios premijos, nes 2017 m. iki vasario 16 d. viešai vertinimui pristatyti darbai yra nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos. Kai kurių pateiktų projektų realizavimas taptų veikiau Jono Basanavičiaus atminimo paniekinimu, o ne įamžinimu.


Manome, kad projektai nepateisina visuomenės lūkesčių, o meno specialistams kelia didelį susirūpinimą, todėl rekomenduojame ieškoti būdų pritraukti daugiau kūrėjų, kad būtų pasiektas Vilniaus savivaldybės išsikeltas tikslas.


Nijolė Adomonytė,
prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė,

 

dr. Algė Andriulytė,
dr. Rasa Antanavičiūtė,
dr. Lina Balaišytė,
Jurga Barilaitė,
Laima Bialopetravičienė,
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė,

dr. Lijana Birškytė-Klimienė,
dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė,

dr. Rasa Butvilaitė,
doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė,

Kristina Civinskienė,
Jurij Dobriakov,
Rokas Dovydėnas,
doc. dr. Marija Drėmaitė,

Konstantinas Gaitanži,
Danutė Gambickaitė,
Gabrielė Gervickaitė,
dr. Asta Giniūnienė,
dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė,

dr. Erika Grigoravičienė,
dr. Marius Iršėnas,
Milda Ivanauskienė,
doc. dr. Lolita Jablonskienė,

prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė,
dr. Margarita Janušonienė,

Violeta Jasevičiūtė,
dr. Auksė Kaladžinskaitė,

Virginijus Kinčinaitis,
dr. Ingrida Korsakaitė,
Laima Kreivytė,
Monika Krikštopaitytė,
Kęstutis Kuizinas,
dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė,

dr. Miglė Lebednykaitė,
dr. Jolita Liškevičienė,
Dainius Liškevičius,
prof. dr. Elona Lubytė,
dr. Jurgita Ludavičienė,

Raimundas Malašauskas,
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė,

dr. Neringa Markauskaitė,
Jūratė Markevičienė,
dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė,

Saulė Mažeikaitė-Teiberė,
prof. dr. Giedrė Mickūnaitė,
Rūta Mikšionienė,
Vytautas Mikšionis,

Rita Mikučionytė,
dr. Jolita Mulevičiūtė,

Daina Narbutienė,
doc. dr. Agnė Narušytė,

Ringailė Papartytė,
dr. Rūta Pileckaitė,
dr. Ieva Pleikienė,
Liutauras Pšibilskis,
doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė,

dr. Tojana Račiūnaitė,
dr. Dalia Ramonienė,
dr. Eglė Rindzevičiūtė,
Karolina Rybačiauskaitė,
dr. Aurelija Rusteikienė,
doc. dr. Raimonda Simonaitienė,

dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė,

Kristina Stančienė,
Ieva Stasevičiūtė,
dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė,

Miglė Survilaitė,
doc. dr. Helmutas Šabasevičius,

doc. dr. Vaida Ščiglienė,
dr. Jolanta Širkaitė,
dr. Skaidra Trilupaitytė,
dr. Vytautas Tumėnas,
Dovilė Tumpytė,
dr. Skaidrė Urbonienė,
dr. Aušra Vasiliauskienė,
dr. Dalia Vasiliūnienė,
doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė,
dr. Jolanta Zabulytė,

dr. Danutė Zovienė.

Kas įsiminė 2016-aisiais?

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Jamaikos efektas

2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

 

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“

Karas prasideda galvoje

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Bandymas sudominti šiuolaikiniu menu

Rugsėjo 9-10 dienomis pirmą kartą Vilniuje vyko galerijų savaitgalis, kurio bene vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti galerijų tinklą, o šio įvykio siekiamybė – pritraukti naujas auditorijas, tuos asmenis, kurie ne visuomet gali, nori ar žino apie galerijose (kokiose ir kur) vykstančius renginius. Šis savaitgalis apjungė ne tik vietiniams ir miesto svečiams žinomas arba dar neatrastas galerijas, tačiau ir menininkų studijas. Viso šio renginio idėja įdomi ne tik tuo, kad per dvi dienas miesto grindinį mindantys žmonės migruoja ne nuo barų ir kavinių, o nuo galerijų iki kitų ekspozicinių erdvių, tačiau ir tuo, kad jo metu galima sudalyvauti ir įvairiose ekskursijose bei diskusijose.

Nekritę kovoje už būvį

Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

 

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Planetos ir satelitai

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Hipnotizuojantys ratai

Senojo kino gerbėjai tikrai pamena 1956 m. Michaelio Andersono režisuoto filmo „Aplink Žemę per 80 dienų“ („Around the World in 80 days“) pirmąsias minutes – čia personažas Žanas Paspartu hipnotizavo žiūrovus tiesiog važinėdamasis Londono gatvėmis didžiuliu vienaračiu dviračiu. Ratai, sukami laidiniai telefonai, vinilinėse plokštelėse įrašytą muziką grojantys gramofonai dažnai pasitelkiami ir dramos teatrų spektakliuose. Tačiau ar teko susimąstyti, su kokiais šiuolaikinės muzikos opusais galėtų būti gretinami šie besisukančių objektų vaizdai?
 
Liepos 1 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusiame akordeono muzikos koncerte-performanse „SuRrounded“ akordeonistas Raimondas Sviackevičius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas atliko šešias savaip sukimosi idėją įprasminančias šiuolaikines lietuvių (šiai sudėčiai skirtos aranžuotės) ir užsienio autorių kompozicijas, kurias lydėjo specialiai šiam koncertui pritaikytos, į muzikinį vyksmą dar labiau įsukusios videomenininkės Jurgos Barilaitės (bendradarbiauta su Andriumi Kviliūnu) videoinstaliacijos.
 
PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”