Elzė Gudavičiūtė – aktorė, pedagogė, menų daktarė. Sukūrė vaidmenis Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Vido Bareikio ir kitų režisierių spektakliuose pagrindinėse Lietuvos teatrų scenose. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenis spektakliuose „Apsivalymas“ (rež. Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2011) ir „Išvarymas“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011) bei „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ (rež. Algimantas Puipa, 2011).

Spektakliu „Ne sau žmonės“ Nacionalinis Kauno dramos teatras galų gale užbaigė kiek užtrukusį Valstybės teatro įkūrimo šimtmečio jubiliejų, ir, dera pripažinti, užbaigė svariai. Spektaklis, kurio antras pavadinimas „Vydūnas“, yra reiškinys, svarbus dėl ištisos puokštės reikšmių, kurias ir bus pamėginta čia išvardinti.

Kalbamės su aktoriumi Martynu Nedzinsku, sukūrusiu daugiau nei trisdešimt vaidmenų režisierių Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Gabrielės Tuminaitės, Árpádo Schillingo, Annos Smolar, Jano Fabre’o ir kt. spektakliuose. Už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. Koršunovas, OKT, 2014) jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip pat dalyvauja improvizacijos teatro „Kitas kampas“ veikloje, filmuojasi kine.

Puikiai pamenu tą dieną – ruošėmės Vilniaus mažojo teatro jubiliejui. Po poros savaičių turėjo įvykti „Čia nebus mirties“ premjera, ir staiga žinia – viskas stabdoma. Tą ankstyvo pavasario popietę viskas persivertė

Teatrinio karantino mantra. Tą blogą dieną, tą juodąjį penktadienį, 2020 m. kovo 13-ąją, kai siautėjo škvalas ir buvo daug kitokių nelaimingų atsitikimų, dėl COVID-19 epidemijos Vilniuje buvo atšaukti visi vieši renginiai. Per vieną dieną ištuštėjo gatvės, kavinės, teatrai. Visur įsitvyrojo baimė ir nežinia. Po kurio laiko visi žmonės užsidėjo kaukes, ir prasidėjo iki tol dar neregėto masto visuotinis teatrinis vyksmas. Gatvėse žmonių beveik neliko, bet tie, kurie pasirodydavo, visi buvo su kaukėmis. Maža to, žmonių elgesyje atsirado tam tikra choreografija, žmonės pabrėžtinai lankstu apeidavo vieni kitus, o sveikindavosi kojomis arba alkūnėmis.

...Ir štai pribrendo momentas aptarti tai, kas svarbiausia įvyko per pastarąjį sezoną. O kad būtų įmanoma apie tai pasamprotauti, tai išnarplioti ir vaizdžiai nupasakoti, teks pasinaudoti moderniu prietaisu dronu, arba skraidykle. Bet tai bus ypatinga – vaizduotės skraidyklė, kuri suteiks įsivaizduojamo skrydžio galimybę. Ją pasitelkus bus galima pakilti į menamas dausas ir apžvelgti neaprėpiamus vaizdingus kraštovaizdžius, nerti žemyn į slėpiningų užkaborių gelmes ir mikliai naršyti įmantrių labirintų vingiais. Ir visa ta skrajojanti vaizduotės kelionė vyks po dailininko scenografo Jono Arčikausko pasaulį – tiksliau, po tą jo neaprėpiamo pasaulio kraštą, kur įspūdingai dunkso spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ jo nuveiktų darbų masyvas.

Tardamasi su režisieriumi Jonu Vaitkumi dėl pokalbio apie jo planus ir apie Kijeve Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame rusų dramos teatre kuriamą naują spektaklį, pagalvojau, kad jis ir pandemijos akivaizdoje pademonstravo režisūrinę išmonę, tik menininkui būdingą intuiciją – kaip reikia organizuoti darbą, nenutraukiant repeticijų periodo.

Gyvuoja chrestomatinė trijų dešimtmečių senumo istorija, kaip vienas toks vieno teatrinio instituto studentas režisierius (vardas ir pavardė autoriui žinomi) apsigynė neegzistuojantį diplominį spektaklį. Jis pateikė diplominio egzamino komisijai visą komplektą privalomų dokumentų: spektaklio afišą, spektaklio recenziją ir, svarbiausia, šūsnį labai įspūdingų spektaklio nuotraukų. Tad egzaminas praėjo sėkmingai, studentas tapo diplomuotu režisieriumi. Fenomeno esmė ta, kad tasai spektaklis apskritai niekada neegzistavo. Buvo išspausdintas tik tas vienintelis komisijai pateiktas afišos egzempliorius. Neegzistuojančio spektaklio recenziją mašinėle parašė sunkiai įkalbėtas studentas teatrologas. O spektaklio nuotraukos tebuvo užfiksuotos dviejų aktorių išraiškingos pozos, neegzistuojančio vaidinimo „stop kadrai“.

Instrukcijos yra labai naudingas, kartais stačiai privalus dalykas, ypač teatre. Štai toks pavyzdys: 2014 m. vasara, Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) Jonas Vaitkus pradeda repetuoti „Karalių Lyrą“. Pagrindinis klasikinės tragedijos įvykis čia lyg ir aiškus: despotas senis karalius išdalina savo žemes dukroms, ir nuo to prasideda tragiškas įvykių virsmas. Bet režisierius sugeba suaktualinti klasiką: svarbiausios tampa ne karalystės dalybos, o įvykiai, kurie, kaip įsivaizduojama, galėtų vykti anksčiau, iki pjesės pasakojimo pradžios. Kada karaliui apskritai toptelėjo galvon ši beprotiška idėja – savanoriškai atsisakyti sosto ir išdalinti žemes, kai jis dar kupinas ryžto, jėgų ir pašėlimo. Taip Lyro istorija, kaip ją sumąstė Vaitkus, tapo ne tradicine pasaka apie išniekintą sukriošusią karaliaus senatvę, o šiuolaikiniu siužetu apie neeilinių gabumų žmogų, kuris, turėdamas neribotą valdžią, padarė mirtiną eksperimentą, metė iššūkį savo likimui. Dėl šio eksperimento Lyras, išsiveržęs iš likimo spąstų, iš banalios gyvenimo rutinos, išvydo realų ir siaubingą visatos vaizdą ir per tai pražuvo.

Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?