Aktorė Alvydė Pikturnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Kaip visur, kaip visi“ (rež. Jasinskas, Jaunimo teatras, 2021), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2020) ir kt. Dvejus metus iš eilės kaip geriausia aktorė už vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ (rež. Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras ir rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, 2022) ir „Neištikimoji“ (rež. Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023) buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.

Kaip aktorius Motiejus Ivanauskas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus, NKDT, 2021), „Fikcijos“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019) ir kt. Taip pat režisavo spektaklius „Dialogai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2021), „Užusienis“ (kartu su Vaiva Paukšte, Klaipėdos lėlių teatras, 2023) ir kt.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Spalio 27 d. Panevėžio muzikinis teatras surengė išskirtinę premjerą – pristatė iš šio krašto kilusio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus legendomis apipintą operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis“ (1980, past. 1984 m. Kauno dramos teatre, rež. Jonas Vaitkus) pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“ (1967). Retas mano kartos meno lauko žmogus matė ilgai godotą Gedos-Kutavičiaus-Vaitkaus-Mataitienės spektaklį, nes anuomet dar buvome vaikai, bet šiek tiek vyresnių tokių jau buvo kur kas daugiau. Ir mes brendome, studijavome paveikti jų pasakojimų apie visas operos konvencijas nuneigusį įstabųjį spektaklį.

Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.

Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).

Naują Dovilės Zelčiūtės knygą „Augau teatre“ („Vaga“, 2022) galima skaityti kaip teatro „Stiklo karoliukų žaidimą“. Čia susipina įvairūs žanrai, įvairios temos, ir priklausomai nuo skaitytojo nuotaikos ar patirties aprašomas pasaulis gali būti suvokiamas įvairiai.

2022 m. gegužės 31 d. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia apie Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo, Nacionalinės premijos laureato Povilo Mataičio mirtį. Tad palydime dar vieną lietuvių kūrėjų kartos, kuriai rūpėjo suderinti tradiciją ir modernybę, atstovą. Vieną iš tų, kurie nuoširdžiai domėjosi folkloru ir norėjo, kad nykiame sovietmečio Vilniuje būtų šiek tiek gyvo, jaukaus, nesuvaržyto lietuviško kaimo.

Kino operatorius Algimantas Mockus priklausė tai jaunai talentingai kartai, kuri praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje pradėjo kurti ir sukūrė tikrąjį lietuvių nacionalinį kiną. Nauja menine kalba pirmas prabilo Vytautas Žalakevičius filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), o filmo operatorius buvo Algimantas Mockus. Šis ekspresionizmui artimas, ligi šiol nepasenęs kino kūrinys pasižymėjo visų komponentų darna – tikslia dramaturgija, veiksmo dinamika, gyvais ir įvairiais panevėžiečių aktorių puikiai suvaidintų personažų charakteriais, muzikinio takelio išryškinta nostalgiška prieškario Kauno atmosfera, sykiu su dailininko Algirdo Ničiaus plenerais bei interjerais ir kostiumų dailininkės Viktorijos Bimbaitės stilingais kostiumais operatoriaus perteikta išraiškingomis kadro kompozicijomis, aštriais rakursais, šviesos ir šešėlių kontrastais. Tai buvo kine nedažna ne vien režisieriaus, bet jo suburtos grupės, o tiksliau – visos kartos, kūrybinių galimybių manifestacija, kurioje Algimantas Mockus, nelyginant Alfredas Hitchcockas, paliko savo autografą: kai aferistas Dausa (Donatas Banionis) pasipusto padus į užsienį, lipantį į traukinį jį užfiksuoja laikraščio fotografas, kurį suvaidino jaunas filmo operatorius.

Aktorė Agnieška Ravdo sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2015), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ir OKT, 2015), „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2016), „Apreiškimas Marijai“ (rež. Vaitkus, LNDT, 2016), „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima, Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Detoksikacija“ (rež. Darius Gumauskas, OKT, 2021) ir kt. 2020 m. aktorė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už Monikos vaidmenį spektaklyje „Kelionė į Edeną“ (rež. Augustas Gornatkevičius, JMDT, 2019).