Raktažodis: Jonas Vaitkus

Eksperimentas: sintetinė meilė versus tarpasmeniniai santykiai

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.

Debesys iš galvos krenta

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Kviečia „LMTA Teatro dienos“ – augantis festivalis

Artėjant Tarptautinei teatro dienai Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į festivalį „LMTA Teatro dienos“. Jau trečius metus Akademijoje rengiamas spektaklių maratonas šį kartą tęsis visą mėnesį: kovo 4–31 d. LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche bus pristatyta 14 renginių. Programoje – žiūrovų jau pamėgti spektakliai ir premjeros: klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijos, modernaus šokio ir literatūros vakarai, performatyvūs skaitymai bei savos kūrybos koncertas.

 

Festivalyje dalyvauja prof. Jono Vaitkaus, prof. Vytauto Anužio ir lekt. Veltos Anužienės, doc. Gintaro Varno, doc. Algirdo Latėno ir lekt. Vido Bareikio vadovaujamų kursų bei šiuolaikinio šokio programos studentai. Į vis labiau populiarėjančias „LMTA Teatro dienas“ įsitraukia ir Akademijos absolventai, nepriklausomi menininkai. Šiemet atvyksta ir du užsienio kolektyvai – Poznanės Animacijos teatras bei trupė „Studium Teatralne“ iš Varšuvos (Lenkija).  

 

Ak, tas šiuolaikiškumas

Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.

Spektaklį „Fjorenca“ pristatantis režisierius Jonas Vaitkus: „Liberalizmo krizė sunaikina tikrąsias vertybes“

Gruodžio 8, 9 ir 17 dienomis po dešimties metų pertraukos į Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiąją sceną sugrįžta režisierius Jonas Vaitkus su nė karto Lietuvos teatro scenoje nestatyta vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės rašytojo Thomo Manno pjese „Fjorenca“.

Renesanso epocha šių dienų kontekste

Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, idėjos aktualios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– spaudos konferencijos metu apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalbėjo režisierius Jonas Vaitkus. 

Tikėjimo nuošaly

Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie Dievo. O kokio Dievo, rodos, ne taip ir svarbu. Tam tinka ne tik krikščioniški, bet ir, kaip „Septynių gražuolių“ atveju, Rytų kultūros kūriniai. Iš tiesų čia svarbu ne tiek Dievas, kiek žmogaus tikėjimas juo: abstraktus, didelis, jo skleidėją ir stebėtoją pakylėjantis virš buities ir tarytum jau pats savaime, be jokių papildomų sąlygų, kažkoks šventas. Prieš jį esi bejėgis – arba tiki jo nuoširdumu, arba ne. Regis, belieka pagarbiai lenkti galvą arba skeptiškai gūžčioti pečiais ir net daugiau ar mažiau negarbingai tyčiotis. Toks jau tas masinis tikėjimas: arba jį, bendrą Dievą ir jam skirtas taisykles priimi besąlygiškai ir keliauji palaimingai kartu į pažadėtąją dangaus karalystę, arba tavo kryptis priešinga – velniop. Tačiau, veikiausiai kaip tik dėl tokio dėsnio, be galo norisi nepasiduoti nė vienam iš šių labai jau tiesių kelionių variantų ir, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apreiškimą Marijai“, pasilikti kažkur per vidurį: be kategoriškos nuomonės, be pasipiktinimų ir apreiškimų, be asmeninės patirties, nuošaly. Tik dėl viso pikto reikia pridėti, kad tai vis vien nėra pretenzija į menų kritikai vargiai pasiekiamą objektyvumą.

Jonas Vaitkus LNDT pristatys „Apreiškimą Marijai“


Spalio 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji šio sezono Didžiosios salės premjera „Apreiškimas Marijai“. Spektaklį pagal prancūzų dramaturgo, diplomato ir poeto, šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio kūrinį stato režisierius Jonas Vaitkus. „Kiekvienas žmogus patiria nušvitimus. Jis kartais gali juos pražiopsoti, manydamas, kad tai eiliniai nesusipratimai ar iškritimai iš nusibrėžto tikslinio kelio. Nušvitimas – nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visuotinumo, visaamžiškumo. Jeigu žmogų tai šiek tiek užkabina, jis pradeda jausti, vadinasi, jis gyvas, vadinasi, jis suvokia save šiame pasaulyje“, – sako režisierius. 

Neviltis virsta viltimi

Pagrindinė dramos veikėja yra Violena, o pagrindinė tema – Violenos pasiaukojimas, susitapatinimas su Kristumi per jo žmogiškąjį atjautos pavidalą: bučinys, kurį ji skiria raupsuotajam, yra sąmoningas kančios ir pasiaukojimo pasirinkimas. Visas Paulio Claudelio tekstas liudija jo gilų tragedijos, kančios ir blogio misterijos suvokimą, dėl kurio neviltis virsta viltimi. Spektaklį Jonas Vaitkus stato su trimis aktorių sudėtimis. „Apreiškimas Marijai“ kuriamas LNDT bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru.

 

NKDT sezoną pradės teatralizuotu renginiu

Nacionalinis Kauno dramos teatras naująjį sezoną pasitinka rugsėjo 15 dieną scenos ribas peržengiančiu  teatralizuotu renginiu. „Po dvylika metų užsitęsusios rekonstrukcijos 97-ąjį sezoną pradedame galutinai užbaigę statybas, šią estafetę perduodami kitiems Lietuvos teatrams. Išsivadavę iš statybos pastolių, susitelksime kūrybai“, – sako generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas.


Rugsėjo 15 dieną, 19.30 val. teatro fasadas  nušvis vaizdo projekcijomis, o teatro prieigose vyks skirtingi Kauno teatrų pasirodymai. Teatralizuotas renginys pažymės rekonstrukcijos pabaigą ir atvers naują kūrybinį sezoną. „Mums, teatralams, ir Kauno miestui tai reiškia didelę šventę, nes pagaliau baigiame dvylika metų trukusią pastato rekonstrukciją. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos vyriausybė, nepaisant ekonominių krizių, garantavo, kad  mūsų kultūros židinys sulauktų pergalingo finišo ir sukibirkščiuotų pačiomis ryškiausiomis kūrybinėmis ugnimis. 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 77-ajame sezone kviečia treniruoti sielą

Rugsėjo 2 dieną prasidės 77-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezonas, kurio pagrindinis šūkis – „Treniruok ir sielą“. Juo teatras skatina atkreipti dėmesį ne tik į sveiką kūną, bet ir sveiką žmogaus vidinį pasaulį. Vos pasibaigus pasaulinės sporto šventės „Rio‘2016“ šurmuliui,  rugpjūčio pabaigoje pristatydamas būsimas naujienas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Gedimino prospekte užtvėrė pėsčiųjų takus ir pakvietė praeivius dalyvauti Sielos treniruočių programoje. 


Užuominas į naujo sezono idėją ir LNDT raginimus treniruoti sielą buvo galima pastebėti jau birželio pabaigoje, kai teatras paskelbė „Premjerų maratoną“. Apie pirmus penkis rudens spektaklius* tada nebuvo skelbiama nieko daugiau nei spektakliui priskirtas numeris, pirmojo rodymo data ir salė. Akcija sulaukė didžiulės sėkmės – visi „užkoduoti“ bilietai buvo išpirkti dar akcijai nepasibaigus. Naujo 77 sezono pristatymo metu paaiškėjo kūrėjai ir spektaklių pavadinimai, kurie visą vasarą buvo slepiami po simboliniais numeriais. 

 

Teatrinė atmintis – ne vien teoretikų galvose

Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.

PUSLAPIS
4

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”