Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.

Jei įsiminėte švedų režisieriaus Tariko Saleho filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“, manau, nepraleisite 2022 m. jo filmo „Samdomas karys“ (TV3, 14 d. 21.40). Tai pasakojimas apie Džeimsą Harperį (Chris Pine), kuris dėl sveikatos būklės priverstas trauktis iš specialiųjų JAV pajėgų ir neturi iš ko gyventi, nes liko be pensijos, kai jo kraujyje buvo aptikta „neteisingų“ nuskausminamųjų. Kitaip nei daugumos panašių filmų herojų, Džeimso nekankina traumos, košmarai ir kaltės jausmas. Jis tikrai trokšta ramaus gyvenimo ir nenori pakartoti tėvo, kuris pasijuto „nurašytas“ ir tiesiog dingo, likimo. Kad išlaikytų šeimą ir sumokėtų skolas, Džeimsas prisideda prie privačios karinės organizacijos ir kartu su grupe vyksta į Berlyną tirti paslaptingo viruso.

Raymondą Chandlerį skaičiau, kai didžioji dalis inteligentų gėdijosi prisipažinti mėgstantys detektyvus. Lenkai leido seriją, ant kurios viršelių puikavosi taksiukas, ir „Draugystės“ knygyne tuometiniame Lenino prospekte detektyvai būdavo išperkami greitai. Su 4-ojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusiu  pagrindiniu Chandlerio personažu detektyvu Filipu Marlou nebuvo sunku susitapatinti. Privatus detektyvas Marlou negali pasigirti komercine sėkme, tirdamas bylas jis  susiduria su visokiu blogiu ir žiaurumu, su pasauliu, kuriame auka gali būti tokia pat bloga kaip ir nusikaltėlis. Marlou nevengia sekso, cigarečių bei alkoholio, jo elgesys ne visada atitinka teisės reikalavimus, o santykiai su korumpuotais policininkais nesusiklostė.

Damieno Chazelle’o filmą „Kalifornijos svajos“ (LRT, 31 d. 22.50) kritikuoti lengva, juolab prisiminus klasikinius Holivudo miuziklus. Jų ir siužetai sudėtingesni, ir pagrindiniai personažai dramatiškesni, ir vokaliniai gebėjimai niekam nekelia abejonių. Į akis iškart krintantis „Kalifornijos svajų“ paprastumas, ko gero, ir yra didžioji jo sėkmės dalis. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mija svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastijanas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas, nors jaučiasi beveik naujuoju Theloniousu Monku. Tačiau už įgyvendintas svajones Mijai ir Sebastijanui teks sumokėti.

Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti.

Nei idealių moterų, nei idealių vyrų nebūna, bet gal ir gyventi su idealu būtų sunku, jei pats toks nesi. Pabandyti, žinoma, galima. Taip ir nusprendė vokiečių aktorės, scenaristės ir režisierės Marios Schrader filmo „(Ne)tobulas vyras“ (TV1, 17 d. 01.05) herojė mokslininkė Alma (Maren Eggert), nes tai vienintelė galimybė gauti lėšų projektui. Alma dirba Pergamono muziejuje ir tyrinėja šumerų dantiraštį. Ji nori įrodyti, kad net tose senose lentelėse galima rasti poezijos. Todėl Alma nusprendžia dalyvauti eksperimente: tris savaites ji gyvens su robotu Tomu (Dan Stevens), kuris užprogramuotas nuspėti ir vykdyti kiekvieną Almos norą, tai yra visiškai atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą.

Leos Caraxo filmai tarsi antrina jo gyvenimui. Gebėjimas jungti gyvenimą ir meną, realybę ir mitą tapo sudėtine režisieriaus kūrybos dalimi. Regis, kiekviename filme jis rodo asmeniškus jausmus – prancūzų kino enfant terrible būseną, kartėlį, džiaugsmą, nuostabą, susižavėjimą, meilę Juliette Binoche ir Katerinai Golubevai, be kurių nebūtų „Pont Neuf meilužių“ ar „Polos X“. Filmo „Anetė“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) siužetas formaliai priklauso muzikos autoriams, grupei „Sparks“, bet veikėjų likimuose sunku nepamatyti Caraxo gyvenimo atgarsių – po tragiškos Golubevos mirties jis vienas augino dukterį. Kartais sudėtinga suprasti, kur baigiasi filmas ir prasideda gyvenimas. Gal todėl „Anetė“ toks demonstratyviai pažeidžiamas. Kaip pažeidžiamas filme yra roko operos, miuziklo žanras, kiču dvelkiantis siužetas ir kūdikis, kurį vaidina marionetė.

2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis.

Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.

Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.