Alchemija – ezoterinė veikla, aprėpianti chemijos, fizikos, matematikos, astrologijos, mistikos ir religijos elementus. Tradiciškai įsivaizduojame, kad alchemikai ieškojo filosofinio akmens, galinčio pigias medžiagas paversti tauriaisiais metalais. Tačiau ši sritis suteikė naują postūmį keramikos raidai, kai galingiausios Europos didikų šeimos, įdarbinusios alchemikus savo dvaruose, patikėjo jiems sukurti baltojo aukso – porceliano – formulę. Tai pavyko alchemikui Johanui Friedrichui Böttgeriui, XVIII a. pradžioje Meisene išradusiam raudoną kietą medžiagą (protoporcelianą), o vėliau – „tikrąjį“ baltą, arba kietąjį, porcelianą. Tad keramikai visais laikais prilygo alchemikams, kurie iš žemės materijos, pasitelkdami vandens ir ugnies stichijas bei fizikos, chemijos ir matematikos formules, kūrė ir kuria tikrus stebuklus. Ar dabartinei keramikai dar aktuali alchemijos metafora, kai kūrybą gerokai lengvina civilizacijos pasiekimai – elektrinė degimo krosnis ir žiedžiamasis ratas, lengvai įsigyjamos „komercinės“ glazūros ir molio masės?

Autobuse su Lietuvos keramikais atsidūriau visi neplanuotai, iš smalsumo, noro pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kur liepos 8 d. atsidarė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais.

Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“, skirta profesionaliosios keramikos 90-mečiui, kviečia pakeliauti laiku. Į kelionę išsiruošė septyniasdešimt šeši skirtingų kartų keramikai, kurių darbai eksponuojami labai neįprastai: išdėlioti ant kelioninių lagaminų, tamsių lentynų, dėžių, aprūdijusių vežimėlių ir metalinių statinių.

Jubiliejinės parodos neretai yra keblus reikalas – įprastai atgraso jų iškilmingas reprezentatyvumas ir pretenzijos parodyti kuo daugiau solidžių kūrinių. Manau, VDA Vilniaus fakulteto Keramikos katedros įkūrimo 90-mečiui skirta ekspozicija išsiskiria optimalia tradicijų ir inovacijų pusiausvyra. Tai neabejotinas „9 dešimt keramikai“ projekto rengėjų nuopelnas, paremtas konceptualiu parodos sumanymu, ekspozicinės erdvės prisodrinimu ir apgalvota judėjimo trajektorija antrojo aukšto „Titaniko“ salėje.

Lapkričio 28 d. įvyko vienas iš dabarčiai būdingų nuotolinių renginių – iš Nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės buvo tiesiogiai transliuojamas Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas. Jame po daugelio metų užmaršties suskambo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kamerinė muzika – Trečiasis ir Ketvirtasis styginių kvartetai. Tai vienas iš neseniai pradėto ciklo „Atverk užmaršties vartus“ (pavadinto pagal Onutės Narbutaitės Antrąjį styginių kvartetą) koncertų, rengiamų Vilniaus kvarteto (Dalia Kuznecovaitė – I smuikas, Artūras Šilalė – II smuikas, Kristina Anusevičiūtė – altas, Deividas Dumčius – violončelė).  

Du praėję savaitgaliai meno gerbėjams buvo išties intensyvūs – vyko „Kultūros nakties“, komplekso „Sodas 2123“ renginiai, atidaryta tarptautinė meno mugė „ArtVilnius ’20“. Šiame veiksmo lauke sudomino specifinė kultūrinė erdvė – Naujojoje Vilnioje įsikūręs Dūmų fabrikas.

Sulaukusi kasmetinio „7md“ klausimo, peržiūrėjau recenzijų skiltį „Menų faktūroje“. Kiek visko praleidau! Nors į teatrą, regis, einu kiekvieną savaitę, dažnai ir ne po kartą. Manau, tai rodo, kad teatrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus, įvairialypis ir įvairiakryptis. Į akis krinta scenos formų ir kūrybos būdų įvairovė.

Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.

Visame pasaulyje kultūros atstovai dažnai mėgsta sureikšminti menininkų vaidmenį visuomenėje, o Lietuvos mene vis daugėja politiniais ir socialiniais projektais vadinamų iniciatyvų, kurios, deja, neretai taip ir nepasiekia išsikeltų tikslų. Norėdama iš arčiau pažvelgti, koks šiandien yra politinis teatras kitose šalyse, lankiausi Zagrebe, kur gegužės 21–26 d. vyko tarptautinis Alternatyvios teatrinės raiškos festivalis (kroat. Festival alternativnog kazališnog izričaja – FAKI). Iš šimtų kitų Europos festivalių jis išsiskiria savo formatu: turi politinę kryptį ir vyksta kultūros centre „Medika“.

Šiame tekste tęsiu praėjusiame numeryje pradėtą pasakojimą apie portugalų dramos teatro spektaklius, rodytus „+Week“ programoje, sujungusioje scenos menų festivalius „DDD – Festival Dias Da Dança“ ir „FITEI – Festival Internacional de Teatro de Expressão Ibérica“. Skaitytojams primenu, kad teko pastebėti, jog Portugalijoje sąvokos „meno kūrinys“ ir „industrijos produktas“ viena kitai neprieštarauja, o teatras yra ir menas, ir verslas. Manau, toks požiūris skatina menininkus ieškoti paveikių, bet ekonomiškų raiškos priemonių.