Kovo 23 d. – balandžio 10 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4) atidaryta menininko Gintauto Trimako personalinė paroda „#Slinktys #Dariniai #Spalva“. Jos proga, nedrįsdama praleisti specifinių žinių reikalaujančio fotografijos konteksto, apie Gintautą Trimaką kartu pamąstyti kviečiu ne kartą jo darbus analizavusią kolegę Agnę Narušytę.

„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau

Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.

Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau nepaisydamas to, kad kūrybiniame Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos kūrinių duete vargiai ar galėjai tikėtis vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos. „Manila is calling my name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijoje surengta paroda.

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

O trumpos jos todėl, kad galvoje kol kas yra tik murmančių sakinių grįžus iš Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Lino Leono Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ atidarymo. Galbūt tos kelios minčių užuomazgos per eksponavimo laiką užaugs, subręs ir taps Labai Rimtomis Mintimis, tačiau dėl jų niekad negali būti tikras, ar neišsilakstys palikusios be nieko. Be to, kaip dauguma padorių šiuolaikinių žmonių, visai neturiu laiko jų laistyti bei puoselėti, o švenčių pakeisto grafiko esu skubinama.

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.

Daugiau nei pusę metų Lietuvos jūrų muziejuje veikianti paroda „Mus jungia jūra!“ skirta muziejaus 40-mečiui, atšvęstam dar vasarą. Parodos autoriai – fotomenininkai Gintautas Trimakas ir Petras Saulėnas, dailininkė Agnė Jonkutė, instrumentalistas, garso menininkas Donatas Bielkauskas – sau įprastomis priemonėmis ieškojo santykio su didžiausiu šalyje vandens telkiniu ir jo suformuotu kraštovaizdžiu.

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.