Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Nida sustingusi laukia mūsų. Jūra – kaip stalas. Ir dangaus nėra, tik dvi tuštumos abipus smėlio juostos. Vandens temperatūra – 21 laipsnis. Anksčiau rugsėjį išsimaudyti būdavo drąsu. Dabar visi šoka į vandenį gaivintis nuo karščio.

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.

Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.

Šalia kitų, turiu vieną subjektyvų kultūros gyvybingumo matavimo būdą – redaktoriaus skausmu. Jei vyksta daug gero, vertingo ar skubiai aptartino, dėl to, ko neaprėpi, skauda. Man skauda stipriai ir chroniškai. Kiek jau liko tų redakcijų resursų ir kritikų, tiek liko, o Lietuvos menų gyvybingumu galima tik džiaugtis, didžiuotis ir imtis šiokių tokių nusiskausminimo darbų pasiūlant, pavyzdžiui, įvykių apžvalgą.

Pirmąkart organizuojama tarptautinė minimalios raiškos meno bienalė „Laconica“ turėtų sudominti vertinančius išgrynintą plastinę raišką ir apgalvotą formą. Nedaugžodžiavimas, tyli vizualinė kalba ar minties sutelktumas gali it nukreipiančios gairės lydėti šį per dvi galerijas vykstantį renginį. Agnės Jonkutės, Kotrynos Džilavjan ir Aušros Kaziliūnaitės kuruotoje bienalėje – 4 tautybių, įvairaus amžiaus bei žinomumo ir skirtingų disciplinų atstovai, tad jau vien ši įvairovė kelia smalsumą pamatyti, kaip sekėsi visa tai suburti kartu, nes grupinės parodos dažnai pateikia įdomių, nebūtinai tyčinių sugretinimų.