Raktažodis: Gintaras Zinkevičius

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Penkių muškietininkų nuotykiai

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Du laukai, du laikai

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.

Piligriminė kelionė po Vilnių

Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

 

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Meno garbinimo mechanizmai

Praėjusią savaitę mūsų skaitytojams rekomendavau aplankyti vieną parodą tokiu tekstu: „Konceptualios Juozo Laivio parodos visada tampa įvykiais – žinoma, ne tais, kuriuos pasigardžiuodama aprašo populiarioji žiniasklaida ar į kuriuos plūsta smalsuolių minios. Tai būna įvykiai žiūrovo galvoje, tylūs ir nepriklausomi – net nuo paties menininko intencijų. Štai ir dabar Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, veikianti paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ sudaryta tik iš keliolikos gana vienodų, abstrakčiai atrodančių ir nepasakysi, kad niekur nematytų, fotografijų bei audiogido. Tačiau tik į ją nuėjęs pradėsi suprasti, koks galėtų būti tavo asmeninis santykis su nieko aistringai nebegręžiančio žvilgsnio kultūra.“

Visi žinome, kad Juozas Laivys savo kūriniais kvestionuoja institucinę-žodinę-maginę meno abrakadabrą. Jos dalis – ir meno kritika, nuoširdžiai įsitraukianti į menininkų, kuratorių, institucijų iškėlimo ar nuleidimo procesą. Ji tai daro įvykius (1) „apdainuodama“, (2) sukritikuodama (ir abiem atvejais juos įteisindama) ar (3) ciniškai, įžūliai, užmaršiai, metodiškai, atsainiai, tingiai, savikritiškai, nusižeminusiai ar dar kitaip juos nutylėdama (ir išmesdama į istorijos šiukšlyną). Šis straipsnis jau savo buvimu atmeta trečiojo varianto galimybę. Jis patvirtina Laivio, kaip menininko, egzistencijos vertę, kurią jau įsteigė daugybė institucijų ir ankstesnių kritikos straipsnių. Bet ar Laivys juo bus pagarbintas, ar sukritikuotas?

(...) prieangyje

Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Tylos laipsniavimas

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.


 

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Ta pati šviesa

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

 

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”