Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia“. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Jau ne viena įspūdinga dovana įteikta Vilniui gimimo dienos proga, o dar viena iškilmingai išpakuota 2023 m. gegužės 23 d. Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ kuravo tarptautinis patyrusių Lietuvos ir Lenkijos kuratorių duetas: profesoriai dr. Giedrė Jankevičiūtė ir dr. Andrzejus Szczerskis.

Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje. 

Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi.

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos moto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.

2022 m. kovo 1 d. Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje (La Galleria Nazionale d’Arte Moderna e Contemporanea) Romoje buvo pristatytas parodos „Antonietta Raphaël. Attraverso lo specchio“ („Antonietta Raphaël. Per veidrodį“) katalogas. Kauno žydų šeimoje gimusios XX a. italų modernistės parodą kuravo Giorgia Calò ir Alessandra Troncone. Parodos rengimą parėmė Lietuvos kultūros institutas ir LR ambasada Italijoje, jos oficiali globėja – LR premjerė Ingrida Šimonytė. Pateikiame sutrumpintą parodos kataloge publikuoto dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės straipsnio variantą. Straipsnį iliustruojančios Saros Goršenaitės, Elenos Každailevičiūtės, Černės Percikovičiūtės ir Domicelės Tarabildienės kūrinių reprodukcijos pirmą kartą supažindino italų meninę visuomenę su tarpukario Kauno dailininkių menu.

Lietuvos dailės gyvenimas gyvybingas ir išsikerojęs į įvairiausias sritis, ir jau seniai aišku, kad laikraštis visko negali aprėpti. Ne kartą teko atsidusti, kad parodos kažkaip per greitai keičiasi. Todėl pakvietėme savo autorius suminėti tai, kas įsiminė, pareikšti, kas šiais metais vizualiuosiuose menuose buvo svarbu, kas padarė įspūdį, kas suerzino, ko labai trūksta, kokius klausimus būtina kelti. Dėkojame atsiliepusiems.

Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.