7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Gediminas Kukta

Apie laisvę ir perkuriamas istorijas

„Man patinka drastiška Quentino Tarantino mintis, kad reikia kartą ir visiems laikams pakeisti tikras istorijas, išbraukti jas iš vaidybinio kino ir paversti žanro pokštais. Tai tarytum jo manifestas – kurdamas savo pasaulį, jis perkuria istoriją. Man artimas toks kitų režisierių žaidimas“, – sako Algimantas Puipa. Didelis režisieriaus interviu „Kinui“ siejasi su naujo jo filmo „Sinefilija“ premjera, kuri įvyks šią savaitę „Scanoramoje“. Šiųmečio kino forumo programą žurnale pristato festivalio organizatoriai, o italų kino klasiko Vittorio De Sicos retrospektyvą – Živilė Pipinytė.

Įsimintiniausi 2020 m. kino įvykiai

Šiemet „7md“ autorių klausėme, kaip pandemija paveikė (jei paveikė) jų kino žiūrėjimo įpročius ir įspūdžius, kokie šiemet pamatyti 5–10 filmų įsiminė labiausiai.

Raganos, naciai ir „Scanorama“

Prieš pat karantiną kino teatruose dar spėjau pamatyti du repertuarinius ir kelis „Scanoramos“ filmus. Apie pastaruosius (tiesa, vieną žiūrėtą jau virtualioje kino festivalio salėje) – po sakinį.

Jausmų eutanazija

„Juodasis strazdas“ („Blackbird“), rež. Roger Michell, JAV, Didžioji Britanija

 

Tai dar vienas įrodymas, kad perdirbiniai (šį kartą danų režisieriaus Christiano Torpe’s „Ramios širdies“) retai būna pavykę, o vidutiniško kūrėjo rankose ir geri aktoriai gali virsti plokščiais. Net nesvarbu, jei režisierius kadaise sukūrė savaip žavingą „Noting Hilą“. Šį kartą, reikia pripažinti, jam nepavyko.

Ikarų žlugimas

„Ikaras. Mieteko Košo legenda“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“), rež. Maciej Pieprzyca, Lenkija

 

Kadangi tai biografinis filmas apie garsų muzikantą, galime numanyti, kad jame bus epizodų iš vaikystės, matysime pirmuosius koncertus ankštuose baruose vos keliems klausytojams, tada stebėsime bandymus prasimušti į didžiąją sceną, atsiras sandorį siūlantys geradarys, vėliau ateis pripažinimas, sėkmė, moterų dėmesys, galiausiai išvysime ritimąsi žemyn ir, jeigu menininko gyvenimas baigėsi tragiškai, lemtingą finalą. Pabaigoje, žinoma, juodas fonas su faktais.

Holivudas niekada nemiršta

Internautai piktinasi, kad režisieriai žadėjo siaubą (net ant plakato buvo užrašyta), bet ekrane – nieko panašaus. Neišsipildę žiūrovų lūkesčiai, žinoma, nesmagus dalykas, bet dar nesmagiau, kad mažai kam užkliuvo paviršutiniškas kūrėjų požiūris į rasizmo temą, o dar tiksliau – primityvios paralelės tarp JAV praeities ir dabarties. Ir būtent tai – tikrasis su šiuo filmu susijęs siaubas.

Geri ketinimai

„Šarlis Aznavūras“ („Le regard de Charles“), rež. Marc di Domenico, Charles Aznavour, Prancūzija

 

Tai nėra vienas iš tų dokumenių filmų apie garsias asmenybes, kuriuos įdomu žiūrėti nebent tik ištikimiems tų asmenybių gerbėjams. Nors dainininką ir aktorių Charles’į Aznavourą geriausiai žinau iš François Truffaut juostos „Šaukite į pianistą“ (1960), o galvoje skamba tik daina „Emmenez-moi“, tai nesutrukdė žiūrint į ekraną jausti kažką panašaus į malonumą. 

Dienos, kuriose blogio nėra

Filmų daug, laiko rašyti mažai, todėl norisi stabtelti tik prie tų, kurie iš tiesų patiko arba sukėlė minčių. Vienas tokių – Lietuvoje nemažai gerbėjų turinčio vokiečio Christiano Petzoldo „Undinė“ („Undine“) iš konkursinės programos.

 

Prieš dvejus metus „Tranzite“ režisierius Antrojo pasaulinio karo laiku parašytą Annos Seghers romano siužetą perkėlė į šių dienų Marselį, o naujajame filme graikų mitologijos įkvėptas legendas apie undines interpretuoja dabarties Berlyne.

Apie permainų laiką

Šiemet Berlinalei – 70. Nauji vadovai, naujos programos, sumažėjęs filmų skaičius, dėl paaiškėjusios nacistinės pirmojo festivalio vadovo Alfredo Bauerio praeities panaikintas jo vardu pavadintas apdovanojimas, teiktas už kine atveriamas naujas perspektyvas: štai ir atvėrė. Dėl inertiškumo ir senamadiškumo pelnytai kritikuotas festivalis pasitinka naujovėmis. Ar lūkesčiai bus pateisinti, parodys ateinančios dienos. 

Kinas

„What a fucked-up world“ (koks sumautas pasaulis), – gana tikėta ištara baigiasi Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019). Filmą apie iškrypusią Žemės ašį žiūrėjau Saratogos Springso, santykinai nedidelio bei karikatūriškai turtingo (Viktorijos laikus menančių namų kiemuose stovi paauksuotos žirgų statulos, simetriškai susodinti gėlynai, fontanai dieną naktį purškia vandens čiurkšlę) Niujorko valstijos miestelio, kino teatre.

PUSLAPIS
10