Raktažodis: Gediminas Kukta

Augti

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“

Savi ir svetimi

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.

Šeima, bažnyčia, mokykla

Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.

Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.

Gray’us ir Dolanas

Filmo anonsas truputį klaidina. Indianos Džounso vertų nuotykių filme nėra. Šalia manęs sėdėjusios paauglės, kurios kine, matyt, tikėjosi gero laiko, labai nusivylė: pradėjo garsiai kalbėtis, paprašytos patylėti sulindo į spragėsius, o šiems pasibaigus – į telefonų ekranus.

 

Taip, tikrais faktais paremtas pasakojimas apie britų karininką, kartografą ir keliautoją Percy Fawcettą, Amazonės džiunglėse ieškojusį prarastojo miesto Z, kurį tikėjo esant legendiniu Eldoradu, pasižymi keistu ritmu. Iš pradžių sunku suprasti, kokią istoriją Gray’us nori papasakoti, kur link suka ir kas jam įdomu. Idėjos apsėsto žmogaus portretas, Viktorijos laikų Anglijos papročių analizė, Fawcetto šeimos istorija, dviejų kultūrų – britų ir indėnų – susitikimas ar tiesiog nuotykiai?

 

Režisierius nori visko po truputį. Todėl vietomis užskuba ir nepalieka laiko į pasakojimą įsijausti. Jo Fawcettas (Charlie Hunnam) tampa šiek tiek žmogumi be savybių. Dėl tokio personažo nesijaudini net tada, kai jį puola piranijos, laukinių strėlės ar kelią pastoja pasipūtęs anglų aristokratas. Su herojumi tiesiog neužaugai.

Vienu sakiniu: „Kino pavasaris“

„Mimozos“, rež. Oliver Laxe, Marokas

Galima vadinti savitiksle egzotika, apkaltinti snobiškumu, piktintis, kad neaiški istorija, tačiau kol kas tai yra geriausia, ką mačiau festivalyje, ir panašu, kad nei socialinės dramos iš Vidurio Europos (nes panašios), nei pripažintų meistrų sugrįžimai (nes žinai, ko laukti), nei debiutantų iš Azijos kino ieškojimai (nes, pasirodo, viskas jau atrasta) kol kas nepralenks pasakojimo apie hipnotizuojančią kelionę per Maroko kalnus, kurios metu išbandomas žmogaus tikėjimas ir įvyksta susitikimas su Kitu: veikėjo Achmedo – su pranašišku (velnišku?) nepažįstamuoju Šakibu, o žiūrovo – su pačiu kino vaizdu, kuris kviečia atsiverti beveik taktilinei patirčiai, tokiai retai šiuolaikiniame kine.

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Profesionalai

Broliai Dardenne’ai – žvaigždės. Laimėjo dvi „Auksines palmės šakeles“. Išaugino (tiesiogiai ir ne) ištisą europiečių režisierių kartą. Dalis jų – baisūs epigonai. Net apie filmus dabar sakoma – dardeniški. Vadinasi, tema – socialinė, problema – moralinė, kamera – nešiojama. Kai esi tokia žvaigždė, tau daug kas (at)leidžiama. Net blogas filmas. Kanai vis tiek pakvies į konkursą. Taip nutiko su trimis paskutiniais belgų darbais. Visi, mano nuomone, vidutiniški.

Toks yra ir „Nepažįstamoji“. Jauna gydytoja Ženi neįsileidžia į kliniką paciento, nes darbo valandos jau baigėsi. Kitą dieną mergina sužino, kad tas „pacientas“ buvo „pacientė“ – juodaodė mergina ir kad ją rado nužudytą netoliese esančioje prieplaukoje. Ženi jaučiasi kalta: jei būtų atidariusi duris, mergina būtų gyva. O neatidarė tik todėl, jog norėjo pasirodyti viršesnė už kolegą, kuris puolė prie durų vos tik išgirdęs skambutį. Ženi jį sulaikė. Jos puikybė kainavo gyvybę.

Šis mažas psichologinis niuansas išsivynioja į ilgą kaltės kelią, kurį Dardenne’ai šįkart dėlioja mažiau įtikinamai, mažiau organiškai, netgi, sakyčiau, varginančiai. Be to, kaip ir dera dabar, punktyriškai prisiliesdami ir prie emigrantų temos. Jie yra tikri meistrai ir žino, kaip kurti moralinius pasakojimus. Tačiau lyg ir nenumano, kad jie – nebe vieninteliai socialinių dramų guru Europos kine. Kad tas europietiškas kinas jau supažindino su ne viena rozeta ir nepažįstamąja. Kad įgavęs naujų formų nužengė dar kažkur toliau.

Stebukladarės

Pasaulyje stiprėja naujasis feminizmas, kyla nauja moterų emancipacijos banga, į gatves išeina tūkstančiai „Moterų maršo“ (Women’s March) dalyvių, o tuo tarpu paralelinėje realybėje sukuriamas filmas, kuriame moterys kaip šunyčiai atsidavusios keliaklupsčiauja vyro geiduliams bei norams ir dėl to jaučiasi pilnavertės. Nes juk pasąmoningai, kaip rodo kūrėjai, kiekviena moteris svajoja apie vyrą, kuris lifte pakištų ranką jai po sijonu. Sveiki atvykę į XXI amžių. Sveiki atvykę į „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“.

 

Sakysite, kad antroje dalyje pagrindinė veikėja Ana kitokia. Ji jau savarankiška ir nepriklausoma, todėl norėdama susigrąžinti mylimąjį Kristianą net pažaboja jo seksualinius poreikius. Taip sakant – paauklėja ir paprotina, kad šis daugiau taip nedarytų. Arba darytų tik tada, kada pati to nori. O nori ji kokius šešis kartus per filmą. Tada vėl viskas iš pradžių: akių raiščiai, botagėliai, grandinės ir karštas vaškas ant krūtinės, kuris kaitina ne tik heroję, bet ir milijonus bestselerio, o dabar jau ir filmo, gerbėjų visame plačiame pasaulyje.

Apgaulingai paprastas

Šiandien, kai aplink tik ir girdi, jog verta gyventi autentiškai, siekti naujų tikslų, potyrių ir įspūdžių, kai visi tik ir kalba, jog gyvenimas per trumpas, kad dirbtum nepatinkantį darbą ar bendrautum su „ne tais“ žmonėmis, kai visi dalinasi savo „sėkmės istorijomis“ ir pataria, kaip išsiveržti iš komforto zonos ir būtinai save realizuoti, Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ („Paterson“, JAV, Prancūzija, Vokietija, 2016) herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas gali pasirodyti vertas gailesčio.

 

Patersonas vairuoja autobusą, laisvomis nuo darbo minutėmis į slaptą užrašų knygelę rašo eilėraščius, grįžęs namo pabendrauja su mylimąja Laura (Golshifteh Farahani), pavakarieniauja, išveda pasivaikščioti šunelį Marviną ir vis tame pačiame bare išlenkia bokalą alaus. Ir taip kiekvieną dieną. Kito režisieriaus rankose toks herojus užsitarnautų nevykėlio etiketę. Jam tuojau pat būtų pametėtas nuotykis ar potyris, kuris išlaisvintų iš nuobodaus gyvenimo ir padėtų į pasaulį pažvelgti „naujomis akimis“. Tuo nuotykiu galėtų būtų tolima egzotiška kelionė, o potyriu – meilė.

Vienu sakiniu: keturi amerikiečiai ir prancūzas

Jei ne masės priaugęs, nerangus ir „pliktelėjęs“ Matthew McConaughey, kuris talentingai vaidina nevykėlį, tačiau visai geros širdies naudingų iškasenų ieškotoją Kenį (vienas personažas jį pavadina „meškėnu“ ir geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvosi – „meškėniškumą“ kuria net nelygūs priekiniai Kenio dantys), pasakojimas apie aukso ir pinigų troškimą būtų kur kas nuobodesnis: juk „amerikietiškos svajonės“ istorijos panašios – iš pradžių veikėjas nieko neturi, tada staiga praturtėja, naudojasi pinigų teikiamais malonumais ir trokšta dar, kol vieną dieną – lyg iš giedro dangaus – patiria nesėkmę ir pasijunta visų išduotas ir apleistas (šioje scenarijaus vietoje dažniausiai veikia žmonos, sužadėtinės, draugės), t.y. lieka prie tos pačios suskilusios geldos, kuri šio filmo atveju ne tokia jau susikilusi ir ne tokia jau gelda.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”