Tradiciškai „7md“ autorių (ir ne tik) klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

Šiemet dvidešimtmetį minėjusi „Scanorama“ pristatė naujieną – konkursinę ilgametražių filmų programą. Kaip suformulavo organizatoriai, tai „išskirtine estetika ir braižu pasižyminčių Europos kūrėjų filmų programa, skirta atrasti ir atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus filmus“. Joje parodyti devyni filmai. Du iš jų – dokumentiniai. Vienas – lietuviškas.

Daug triukšmo dėl nieko. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą ir jį lydėjusius skandalus. Tiesa, pastarieji buvo susiję ne su turiniu, nes sukurti kažką provokatyvaus, ypač Holivude, šiais laikais tikimybė lygi beveik nuliui, o su filmavimo aplinkybėmis ir filmo išleidimu į ekranus.

Šiandien mėgstam kartoti, kad nėra laiko skaityti ilgų tekstų, kad mūsų, vargšiukų, dėmesys dėl informacijos kiekio ir greičio tapo fragmentuotas, kad sunku susikaupti, kai iš tikrųjų, man regis, tiesiog neturim valios ir toliau sau drybsom ant sofos skrolindami. Bet štai apie kelis festivalio, kurio vardas „Kino pavasaris“, filmus vis tiek ėmiau ir parašiau patogias vieno sakinio recenzijas. Ne dėl to, kad nebuvo laiko ilgesnėms (buvo). Taip norėjau.

Būkim teisingi. Tai, ką su Betmenu nuveikė Christopheris Nolanas, buvo išties revoliucinga, o vėliau buvo tik bandymai tą pakartoti ar savaip pratęsti. Turiu omeny – dabar dauguma režisierių, kurie imasi istorijų apie superherojus, nori, kad šie būtų ne šiaip komiksiniai kovotojai už gėrį (pasiilgau Timo Burtono Betmeno), bet dar ir išgyventų gilias psichologines dramas, o pasaulis, kuriame jie veiktų, būtų toks tamsus ir žiaurus, kad tėvams vestis vaikus į tokius filmus taptų nebeįmanoma, jei nenori sužaloti jų psichikos.

Gaila, Lietuvoje turbūt taip ir nepamatysime septyniems „Oskarams“ nominuoto Kennetho Branagh asmeniško „Belfasto“ (2021) ir turėsime tenkintis tik dar vienu jo filmu apie Erkiulį Puaro. Detektyvai man patinka, bet nesu didelis režisieriaus įkūnyto Puaro gerbėjas. Jis man pernelyg teatrališkas ir emociškai nestabilus – kelia balsą, ašaroja ir, atrodytų, mieliau nei pilkąsias smegenų ląsteles valdo pistoletą. Jokio subtilumo.

Galima nemėgti nuarų, šiam žanrui būdingos estetikos ar apskritai cirko, kuriame vyksta dalis veiksmo, tačiau nepastebėti, jog tai kino amatą puikiai išmanančio režisieriaus kūrinys, tiesiog neįmanoma. Vengiu filmus aptarinėti narstant po kaulelį, bet šįkart pasakysiu, kad pirmiausia į akis krinta grynai techninis aspektas – kino dailininko, kostiumų dizainerio, operatoriaus darbas. Viskas tikslu, apgalvota ir alsuoja meile senajam Holivudui.

Tai toks savimi patenkintas filmas, kad net juokinga. Taip, paskutiniais metais superherojų filmai tapo pernelyg tamsūs ir giliamintiški, bet yra ir kita pusė. Dalis jų, priešingai, stengiasi nusipurtyti nuo pečių rimtumą ir grandioziškumą, kiekviename žingsnyje juokauja, yra lengvabūdiški, negaili saviironijos, o į žygdarbius žiūri ir juos rodo lyg tarp kitko, kaip pertrauką tarp apsipirkimo prekybcentryje ir vizito pas odontologą. Būtent tokie yra trys paskutiniai Jono Wattso filmai su naujuoju žmogiavoriu Tomu Hollandu.

„7md“ autorių klausėme, kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) įsiminė ir nuvylė labiausiai, ką norėtų sugrąžinti iš jaunystės kino žiūrėjimo.

Wesas Andersonas yra vienas tų režisierių, kurių kiekvieno naujo filmo laukia, o paskui juo žavisi, atrodytų, visi. Tiek snobai kritikai, tiek festivaliai (pastarieji patys žinome, dėl kokios priežasties – dėl tunto žvaigždžių ant raudonojo kilimo), tiek hipsteriai kūrybininkai iš reklamos agentūrų, kuriems amerikiečio kinas yra tiesiog neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, ir tai negali nekelti atlaidžios šypsenos, tiek tie, kurie apskritai yra liguistai pamišę dėl estetikos, harmonijos ir proporcijų. Vadinasi, visi, turintys instagramą.