Buvusiųjų tame pačiame laike ir ant tos pačios bangos noras dar kartą patirti Vidmanto Bartulio (1954–2020) muzikos magiją jo septyniasdešimtmečio dieną (balandžio 3-iąją) į Kauno valstybinę filharmoniją sukvietė ne tik jo gimtojo miesto bičiulius, bet ir nemažą būrį vilniečių. Nuo vakaro pradžios iki pabaigos sutelktą nuotaiką kūrė vientisos stilistikos programa. Pasitiko mus iš įrašo skambančios paties Vidmanto atliekamos „Sąvartynų dainos“ (2007), kurios pažinojusiems lyg grąžino būtąjį ryšį.

„Canto Fiorito“ (kuriame dabar nuolat dainuoja Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, Povilas Vanžodis, Nerijus Masevičius) jau pradėjo skaičiuoti vienuoliktus metus. Senosios muzikos ansambliui, atliekančiam muziką, parašytą prieš 400 ar 300 metų, tai akimirksnis. Tačiau skaičiuojant mūsų laikmečio virsmais ir sąlygomis, „Canto Fiorito“ labai ilgai didvyriškai laikosi kaip savo idėjas tvirtai skleidžiantis kolektyvas, neišduodantis savojo kelio, nekeičiantis meninės krypties. O turint omeny, kad išsilaikote daugiausia iš projektinių lėšų ir nesate globojamas kokios nors kultūrinės institucijos, iškart norisi paklausti: kokia tokio jūsų atsidavimo senosios muzikos menui priežastis?

Nesitikėjau, kad kada teks apie tai rašyti. Argi geriau nevertėtų nepatogias temas apeiti lanku? Nepatogu... O kas tokio nepatogaus šviežieniškose emocijose? Aktas piešimas. Ak-tas piešimas... Kaip pozuotojų parodą aprašytų pati pozuotoja? Bet, Gerda, ar tau ne gėda skelbtis esant pozuotoja? Argi šis amatas negarsėja valkatomis, pigumu, orumo stoka ir iliuzija, kad prieš tau svetimus žmones apnuogindama kūną – netikėtai tampi mūza? Ne, nutilk, neteisinga. Ir vėl pernelyg susiasmeninai, pernelyg susireikšminai. Parodos aprašas nėra pretekstas tavo padrikam dienoraščiui plėstis. Čia privalai aprašyti meną.

Latvių deivės išbūrė, kad jų Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18-ąją) vykusiame tarptautiniame Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finale sėkmė lydės mūsų brolius. Latvių choro „Ave sol“ (dirigentas Andris Veismanis) atliekamas kompozitoriaus Jēkabo Bernāto kūrinys „Historia von D. Johann Fausten“ už šiuolaikišką, konceptualų, chorinių klišių išvengusį opusą mišriam chorui pelnė pirmąją premiją. Tai intonaciškai sudėtinga, kaskart stebinanti naujais skambesiais, tik tokio meistriškumo kolektyvams įveikiama muzika.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, jame reziduojantis kompozitorius Arvydas Malcys yra, ko gero, vienas produktyviausių šalies muzikos kūrėjų. Pastaraisiais metais viena po kitos įvyko dvi jo kūrinių premjeros, o spalio 20-ąją „Gaidos“ festivalio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės dar viena naujiena – šeštoji simfonija „Symphonia Vilnensis“. Ją orkestras atliks diriguojamas prancūzų maestro Victorieno Vanoosteno.

Vidurvasarį prasideda naktų šviesėjimas. Simboliška: būsimų bakalaurų darbai noksta tamsoje. Baltas kubas virto juodu. O daugybė kvadratinių metrų – erdviniu kūnu, apimančiu ir priimančiu visus galimus scenarijus. Septyniolika kūrėjo širdį saugančių Vilniaus dailės akademijos studentų susibūrė į gentį. Galbūt ne ginti savosios teritorijos, o smagiai joje pažaisti. Adomas Rybakovas, Arnas Bardauskas, Benas Lipavičius, Benas Matijošaitis, Benediktas Marija Žukas, Dominyka Kolėsova, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurcinas, Liepa Gaidauskaitė, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Neda Naujokaitė, Nojus Juška, Paulina Domašauskaitė, Saulė Šmidtaitė, Tomas Obymacha – savais raiškos būdais įtraukia, skamba ir pulsuoja grupinėje parodoje-iniciatyvoje „Ruja“.

Neketinu ilgai samprotauti apie įvairius keitimus iš anksto suplanuotuose koncertuose. Ypač festivaliuose, kurie organizuojami prieš metus ir dar anksčiau. Į juos dažnai kviečiami pasaulyje žinomi atlikėjai, kurių užimtumo grafikas jau būna tankiai užpildytas. Negali numatyti ir muzikantų sveikatos būklės bei kitokių dalykų. Tad nesistebiu, kad aktyviai reklamuotą ir žaibiškai publikos išpirktą „Gaidos“ atidarymo koncertą spalio 20-ąją dėl Gidoną Kremerį ištikusios ligos teko atidėti net keliems mėnesiams. Pagaliau praėjusį sekmadienį, kovo 5 d., koncertas įvyko, o itin gausūs „Gaidos“ entuziastai liko patenkinti ir palydėjo jį ilgomis ovacijomis.

2022 m. gruodžio 16 d. Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje atidaryta grafikės, fotografės Daivos Kairevičiūtės paroda intriguojančiu pavadinimu „Juodi taškai baltoje jūroje“. Jau parodos pavadinimas nurodo tam tikrą organinių bei grafinių elementų svarbą. Prisimena Sandro Botticelli „Veneros gimimas“ ir prerafaelitų darbai – tapytojo Williamo Morriso sukurti Afroditės (Veneros) paveikslai.

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.

Muzikinė kultūra ir muzikinis gyvenimas sociologijoje vertinama kaip dvi atskiros sritys. Klausimas: kaip muzikinis gyvenimas atliepia muzikinės kultūros lūkesčius, ar sprendžia strateginius uždavinius? 2022-ųjų muzikinis gyvenimas vertintinas kaip labai intensyvus. Naujų formų mezgant ryšius su klausytojais vis randa Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Nidos kultūrininkai. Vis dar tik fragmentiškai girdime apie Kauno, kitų miestų profesionalių kolektyvų veiklą.