Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

 Dvi savaites iki Kūčių kiekvieną dieną konstravau un dossier, pretenduojantį būti moksliniu tekstu. Juk tiesa, kad be poros komplektų kaladėlių, kurias galima dėti į burną arba kurioms prilituoji rankas, užaugęs tikrai nebūsi nei kritiku, nei filosofu, nei šiuolaikiniu menininku. Dvi savaitės nenuilstamo konstravimo – tai visai daug, todėl pusryčiams, kad apšiltų pusrutuliai, kasdien skaitydavau kultūrinę spaudą, tiksliau – daugybę tekstų apie parodas, visus naujus ir senesnius, dar neskaitytus, kartais ir krūvas to paties autoriaus arba po kelis apie tą patį įvykį, tik prieinamus internete.

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.