Anuo metu gyvenau tik vakarais. Girtos dainos, beprasmiai pokalbiai, išsigazavęs alus – laisvo piliečio statusas. Tada ir sutikau Jį.

Buvo niekuo neišskirtinis vakaras, kaip ir bet kuris kitas vakaras, praleistas tame nelemtame bare. Tada dar nebuvo nuojautos, kad kažkas gali įvykti.

Sėdėjau baro krašte, vėpsojau į prieš mane esantį televizorių, kuriame diena iš dienos rodo tuos pačius dutūkstantųjų muzikos klipus. Iš naujo, iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo.

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Kovą atsidaręs Vilniaus muziejus ir jo kūrimosi istorija jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Visiškas atsitiktinumas, kad dabartinės kultūros pasaulyje lauktos institucijos patalpos yra Vokiečių ir Mėsinių gatvių sandūroje. Tačiau pažįstant naująją direktorę menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę, manau, jokio atsitiktinumo, jog tyrimams, istoriniams eksperimentams ir netikėtiems atradimams skirto muziejaus kolektyvas šią aplinkybę išnaudojo su kaupu.

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

Nuo gegužės 23 d. veikiančioje parodoje dalyvauja:

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda (Pakui Hardware) Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gaweda (Young Girls Reading Group), Laura Kaminskaitė, Dalia Dūdėnaitė, Ona Juciūtė, Anastasija Sosunova, Beatričė Mockevičiūtė, Viktorija Damerel, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Monika Kalinauskaitė, Rūtenė Merkliopaitė, Gabrielė Adomaitytė, Ieva Rojūtė, Žygimantas Kudirka, Nerijus Rimkus, Indrė Šerpetytė, Neringa Vasiliauskaitė, Austėja Vilkaitytė, Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas ( Girl is on Fire), Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė), Patricija Jurkšaitytė, Jurga Barilaitė, Eglė Karpavičiūtė, Raimundas Malašauskas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila, Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Kastutė Bogdanė, Gintautas Trimakas, Robertas Narkus, Antanas Gerlikas, Juozas Laivys, Gediminas G. Akstinas, Kazimieras Sližys, Jokūbas Čižikas, Donatas Jankauskas (Duonis) , Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Augustas Serapinas, Andrej Polukord, Vytenis Burokas, Ignas Krunglevičius, Paulius Petraitis, Vitalijus Strigunkovas, Kristijonas Naglis Zakaras, Rokas Valiauga, Rytis Urbanskas, Kalendra, Rokas Pralgauskas, Ugnė Straigytė, Gabrielė Gervickaitė, Egidijus Praspaliauskas, Remigijus Praspaliauskas, Mikko Kuorinki, Alex Bailey ir Krõõt Juurak, Kaspars Groševs, Nicholas Matranga ir kiti.

Parodą kuruoja: Laura Kaminskaitė ir Robertas Narkus,
dizaineris: Nerijus Rimkus

Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Vilniaus rotušėje balandžio 3 d. atidaryta Evaldo Janso kūrybos paroda „JANSAS“ (tapyba, objektai, fotografija, videodarbai). Klasikinių kolonų, marmuro imitacijų ir puošnių sietynų erdvėje naujausi Janso tapybos kūriniai ir vitrinose išdėliotas archyvas sužiba pakylėta prabanga, nors pats autorius visada rinkosi drastiškas alternatyvas, bauginančias provokacijas ir skurdo poetiką. Pripažinkime, niekas performansuose taip giliai neįsibrovė į savo kūno vidurius ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų laisvę atgavusios 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno radikalumą su dabartine perdirbinių apatija.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ šiais metais balansuoja tarp sąvokų „toli“ – „arti“. Todėl kyla klausimas, ar „toli“ žymi atstumą, o „arti“ – būseną? O gal atvirkščiai? Ar šiuolaikiniame pasaulyje, apskritai, įmanoma objektyviai suvokti, kur mes esame ir ką iš tikrųjų jaučiame?

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus – „Medusa” galerijoje.