Raktažodis: Evaldas Jansas

Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Jamaikos efektas

2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

 

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“

Planetos ir satelitai

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Ar meno pasaulis tėra sandėris?

Pažiūrėkime, kaip vis dėlto tas meno pasaulis funkcionuoja. Manai, jis iki šiol puikiausiai veikė ir be mugės, ar ne? Ar tai buvo normali, ar iškreipta situacija? Ar funkcionavimas buvo natūralus, ar primestas galių iš šalies? Gal į lietuvišką meno pasaulį įsikomponavus mugei jis įgyja savo natūralią raišką? Ir atsiranda reiškinys, kuris užpildo ir užbaigia meno pasaulio funkcionavimo pilnatvę. Ją sudaro dailininkas, kūrinys, auditorija, menotyrininkai, leidiniai, rėmėjai arba pirkėjai – mugė čia sudėtinė dalis. O jei dar pažiūrėtume iš toliau, tai paaiškėtų, kad meno pasaulis ir yra vien didelė mugė ir niekada kitaip nebuvo. Tai tik pardavimo-pirkimo sandėris, funkcionuojantis tūkstančius metų. Užsakymo, pirkimo, derybų procesas. Šią mugę turime tik šeštus metus, taip mažais žingsneliais grįždami į tikrąjį meno pasaulio apibrėžimą ir realybę. Juk turėjome visiškai nenormalią situaciją, kurioje rinka buvo išstumta, ideologizuota, primesta. Natūralių santykių tarp rinkos dalyvių (užsakovo, pirkėjo, rėmėjo ir menininko) nebuvo.

Pastabos apie pasakas

Gal tikrai, kaip sakė menotyrininkė Agnė Narušytė, menas tėra pretekstas norinčiajam rašyti? (Pokalbis su Evaldu Jansu). Šiandien – graži, saulėta diena, atrodo, tik sėsk ant dviračio ir mink lauk iš miesto. Tačiau mane ji paveikia keistai: norisi lindėti prie kompiuterio ir rašyti, rašyti. Pretekstu tam man tampa Mariaus Jonučio paroda ,,Pasakos“, tradiciškai pavasarį vykstanti galerijoje „Meno niša“.
 
Jonutis priklauso tiems dailininkams, kuriuos norėtųsi vadinti dailininkais-filosofais – paišančiais ir rašančiais, savo originalias mintis skelbiančiais eseistikos knygose, o kartais ir poezijoje. Menininkas knygų išleido net tris (leidykla „Tyto alba“): poezijos rinktinę „Mėlyna žalia“ (2008), žaismingas esė ,,Kirminas paukštis“ (2009) ir pasakas ,,Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ (2010). Taigi pasakų tema visai natūraliai išplaukia iš rašytinės menininko kūrybos.
 
Parodoje eksponuojami Jonučio reljefai, nedrąsiai bandantys užkariauti erdvę išsiskleidusiais sparnais ar palmėmis su mečetėmis. Pasakos čia suprantamos pačia plačiausia prasme – tarp undinėlės ir Raudonkepuraitės vietą randa ir Vilniaus įkūrimo legenda („Gedimino sapnas“), ne kartą Jonučio vaizduotas Adomo ir Ievos motyvas (,,Apie obuolį“), taip pat ir Čiurlionio kūrybos replika („Karalių pasaka“). Į didelį kvadratinį kūrinių formatą sėkmingai telpa istorijų siužeto vingiai, papasakojami pasitelkiant simultaninę kompoziciją – greta vaizduojami skirtingu metu atsitikę įvykiai tvarkingai sudedami į jiems skirtas lentynėles tiesiogine šio žodžio prasme.

Kolekcija

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Atrasite savyje, pamatysite telefone

Potvyniai ir atoslūgiai – universalus mūsų gyvenimo dėsnis: gal kas detaliau jį patyrinės, apsibrėžęs parodų sferą? Kartais atidaroma be galo daug naujų parodų, tad vos spėji (o dažniausiai nespėji, nes sutampa su asmeninio gyvenimo paintensyvėjimu) lakstyti iš vienos ekspozicijos į kitą. Kitąsyk (ypač tuomet, kai turi šiek tiek daugiau laisvo laiko) parodų tikrovės pasaulyje tvyro visiška ramybė...
 
Ką daryti, jei galerijoje nebuvome, kūrinių nepamatėme? Paprastai, kai neatidėliotini darbai ir kasdienybės rūpesčiai nužudo fizinę galimybę pasiekti senamiestį, sėdame prie kompiuterio ar išsitraukiame išmanųjį – peržiūrime parodos fotoreportažus, paskaitome komentarus... Manote, labai daug prarandate? Priešingai, kai kada jūsų laukia stebėtini virtualių pasivaikščiojimų atradimai, ypač jei realybėje rodytų kūrinių dydžiai bei jų eksponavimas galerijos erdvėje yra labai santykinis, t.y. iš esmės reliatyvus ir nuolat kintantis!
 
Taigi, šįkart pabandysime rekonstruoti atmintyje išlikusius vaizdus iš ką tik „Akademijos“ galerijoje veikusių Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodų, apžiūrėdami internete šių menininkų kūrybos pristatymus.

Kada nereikia rašyti apie parodas?

 Dvi savaites iki Kūčių kiekvieną dieną konstravau un dossier, pretenduojantį būti moksliniu tekstu. Juk tiesa, kad be poros komplektų kaladėlių, kurias galima dėti į burną arba kurioms prilituoji rankas, užaugęs tikrai nebūsi nei kritiku, nei filosofu, nei šiuolaikiniu menininku. Dvi savaitės nenuilstamo konstravimo – tai visai daug, todėl pusryčiams, kad apšiltų pusrutuliai, kasdien skaitydavau kultūrinę spaudą, tiksliau – daugybę tekstų apie parodas, visus naujus ir senesnius, dar neskaitytus, kartais ir krūvas to paties autoriaus arba po kelis apie tą patį įvykį, tik prieinamus internete.

Architekto mostai

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

 

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Įvairiai nebaigti projektai

Rašant apie nuosavos institucijos surengtą parodą, labai sunku tekste išvengti reklaminės gaidos, tad su pagunda susidoroju nedelsiant. Lapkričio 9 d. Nacionalinėje dailės galerijoje uždaromos dvi parodos, „Judančios raidės“ ir „Pirmavaizdžiai. Idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, ir ta proga tris dienas nuo penktadienio, lapkričio 7-os, iki sekmadienio galerijoje tradiciškai skelbiamas svetingas savaitgalis: bilietas už litą, nemokamos ekskursijos ir kiti dalykai. Išsamiau – galerijos tinklapyje www.ndg.lt.
 
Laiko abiem parodoms apžiūrėti verta rezervuoti daug. „Judančiose raidėse“ eksponuojama 250 filmų, kuriuose rodomi šrifto ir judančio vaizdo pavyzdžiai nuo nebyliojo kino iki dabar, o „Pirmavaizdžių“ kuratorius Giedrius Gulbinas į parodą atrinko dvidešimties menininkų neįgyvendintų kūrinių eskizus. Abiejų parodų stuburas vienodas – tai dviejų reiškinių retrospektyvos, kuriose viršutinė tiriamoji riba maksimaliai priartėja iki nūdienos arba net ją peržengia. Kaip atsitinka su Lauros Stasiulytės tiriamuoju projektu „Dugnas“, prasidėjusiu 2012 m., vis dar tebesitęsiančiu ir turinčiu galimybę virsti nebaigtu projektu ateityje.
PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”