7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Erika Grigoravičienė

Odė rakštims subinėj

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Įsiminę vizualiųjų menų įvykiai 2023-iaisiais

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Verčiau tegul kas nors lieka

Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.

Sovietinio dekadanso svajotoja

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Rankinės prieš mėsmalę

„Akademijos“ galerijoje surengta Kosto Dereškevičiaus (1937–2023) tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ skiriama šių metų pradžioje mirusio garsaus tapytojo atminimui. Beveik visi eksponuojami kūriniai – iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir vien sovietinio laikotarpio. Parodos kuratorius Vidas Poškus svarbiausius ankstyvosios Dereškevičiaus kūrybos motyvus ir temas pristato penkiuose skyriuose: „Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė“, „Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas“, „Tarp lango ir palangės. Būsenos“, „Kelyje į Drezdeną. Apie keliones“, „Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris“.

Kalbėti, kai niekas negirdi

Dar visai neseniai, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvės viešbutyje užsisakė kambarį, kad iš jo balkono paskelbtų savo deklaraciją. Į tikrąjį signatarų balkoną mūsų neįleido. Dabar jau atviras ne tik balkonas, bet ir Signatarų namai – tokia yra naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės valia. Vasario 16-ąją iš balkono kalba profesorius Vytautas Landsbergis. Vasario 17-ąją – Laima Kreivytė, Rasa Navickaitė, Miglė Anušauskaitė ir Indrė Širvinskaitė. Abiejų kalbų tema ta pati – prieš metus Rusijos pradėtas karas, siekiant užgrobti žemes, griauti miestus, žudyti ir prievartauti. „Pernai metais išėjusios į šį balkoną sakėme, kad ateitis yra moteriškos giminės, – pradeda skaityti deklaraciją Laima Kreivytė. – Tik negalėjome numatyti, kad jos vardas – Ukraina.“ Ji cituoja ukrainiečių poetę Liubov Jakimčiuk: „Poezijos apie karą nėra, kare – tik irimas, tik raidės ir visos jos rrrrrr.“ Prisimenamas ir Rūtos Meilutytės plaukimas raudonai nudažytu tvenkiniu prie Rusijos ambasados, vaizdžiai parodęs pasauliui, kad „kraujo puta kyla ir grasina paskandinti visus“. Paskui Indrė Širvinskaitė vardija Ukrainoje kovojančių moterų vardus ir slapyvardžius.

Kas ką vejasi?

Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.

Kada žmogus tampa sekvoja

Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.

Kelionės laiku į abi puses

Šalia kitų, turiu vieną subjektyvų kultūros gyvybingumo matavimo būdą – redaktoriaus skausmu. Jei vyksta daug gero, vertingo ar skubiai aptartino, dėl to, ko neaprėpi, skauda. Man skauda stipriai ir chroniškai. Kiek jau liko tų redakcijų resursų ir kritikų, tiek liko, o Lietuvos menų gyvybingumu galima tik džiaugtis, didžiuotis ir imtis šiokių tokių nusiskausminimo darbų pasiūlant, pavyzdžiui, įvykių apžvalgą.

Tik dienoraštis

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

PUSLAPIS
6