7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Eglė Ridikaitė

Įsiminę vizualiųjų menų įvykiai 2023-iaisiais

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Zigzagas dviese

Paskutinį rugsėjo penktadienį kartu važiavome į Šiaulius. Mus pakvietė į Povilo Višinskio biblioteką pakalbėti apie knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tuo pat metu Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaromos dvi parodos – vilnietės Eglės Gineitytės ir šiaulietės Reginos Šulskytės, kurių nėra toje knygoje, nors turėtų būti.

Nereikalaujanti komentarų

Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.

Dingę Vilniaus labirintai

Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.

Žalių kamuoliukų žaidimas

Eglė Ridikaitė atvežė gabaliuką Vilniaus į Kauną. Galerijos „Meno parkas“ erdvė jai priminė namuką – du aukštai ir palėpė po dvišlaičiu stogu. Tai tiko jos sumanymui – parodyti visą, ką tik užbaigtą Vilniaus Didžiosios sinagogos ciklą, išdėlioti jos grindų mozaiką ant galerijos sienų. O kartu ir apmąstyti savo pačios buvimą toje vietoje.

Kanalizacijos vamzdžių gausmas

Vasaros ir rudens nuotykius (nuodėmes) horizontaliai padengus sniego sluoksniui, o vertikalius fasadus papuošus lempučių blyksėjimui, tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa kviečia pasitelkti vaizduotę ir pakeliauti po Vilniaus miestą nuotekų vamzdynais. Tokio kelionės pasiūlymo, matyt, dar nesate gavę. Meno projektų erdvėje „MOrka“ autorius pristato savo parodą-meninį tyrimą „∅100“. Ekspoziciją sudaro dvidešimties minučių Aleksos kurtas videofilmas, rodomas ant baltos galerijos sienos. Taip pat pakabinta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė, pastatyta dviem asmenims skirta šviesiai rudos spalvos odinė kušetė ir skulptūrinis rausvai geltonas objektas, suvirintas iš kelių trumpų vamzdžių atkarpų, sujungiant į formą specialiomis alkūnėmis.

Kalėjime

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Ten, kur sugrįšiu

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Nupūsti dulkes nuo senų albumų

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

„Jeigu niekas neužpyks, ? – Lietuvos širdis“

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.

PUSLAPIS
6