7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Danutė Gambickaitė

Ten, kur sugrįšiu

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Pusdienis galerijose

Kelintus metus ankstyvą rudenį vykstantis renginys VGS (organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) tradiciškai vilioja įvykių ir ekspozicijų gausa bei įvairove. Žinodama, kad galėsiu skirti tik šeštadienio pusdienį, savajam parodų maratonui iš anksto ruošiausi. Galiu nuoširdžiai pasidžiaugti puikia VGS skirta interneto svetaine, pradedant informacija ir baigiant navigacija.

Jangsteriai ir makalaurai

Pastarąjį dešimtmetį įpratome kasmet sulaukti konkursinės Jaunojo tapytojo prizo parodos. Neabejotinai šis tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus sumanymas, sėkmingai įgyvendinamas ir plėtojamas dailėtyrininkės Julijos Dailidėnaitės, iki šiol yra vis dar reikšmingas. Viena vertus, tai išties puiki galimybė pamatyti dabarties jaunuomenės kūrybos panoramą, išryškinančią dominuojančias tapybos kryptis. Vien prisiminę keletą šiandien ryškesnių mūsų šalies tapytojų, JTP pagrindinio prizo laimėtojų pavardes – Andrius Zakarauskas, Jolanta Kyzikaitė, Jonas Jurcikas, Rosanda Sorakaitė, Monika Plentauskaitė – pasidžiaugsime šių dienų kūrybinių strategijų įvairove, pradedant neoekspresionizmu ar naujuoju popmenu ir baigiant foto- ar alternatyviuoju realizmu.

Paštas nori būti „nulaužtas“

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Išliekamosios vertės beieškant

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Dėl Dailėtyros studijų tęstinumo Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigų darbuotojų, mokslininkų, menininkų pasirašytas kreipimasis

KREIPIMASIS
į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę
2018-08-02


Šiuo raštu palaikome Vilniaus dailės akademijos prašymą leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę šiais metais, lanksčiau taikant rentabilumo grupės principą. Jau pirmajame stojamųjų etape 9 Lietuvos piliečiai išreiškė norą studijuoti dailėtyrą Vilniuje. Leidus programai dalyvauti kituose etapuose, galbūt susirinktų ir būtina 10 studentų grupė. Kita vertus, 9 dailėtyros pirmakursiai – optimalus skaičius kokybiškoms studijoms, kai studentams galima skirti individualų dėmesį. Regis, tam negalėtų argumentuotai prieštarauti ir pati Švietimo ir mokslo ministerija, nes juk nustatė mažesnes – 4 ir 8 – studentų rentabilumo grupes kai kurioms kitoms humanitarinių mokslų studijų programoms.

Apie galimybę pažvelgti menininkui į akis

Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.

Vasario 17-osios deklaracija

Lyčių lygiateisiškumo idėja Lietuvoje deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kuris ragino „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Tačiau 1918 metų vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Vyriškoji Lietuvos Taryba išrinkta Vilniaus konferencijoje, į kurią moterys nepakviestos.

Nekritę kovoje už būvį

Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

 

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

Vaizduote infekuotos smegenys

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

PUSLAPIS
2