Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.

Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą – bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.

Dramaturgo Sigito Parulskio ir režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Ūbas caras“, kurio premjera įvyko paskutinę 2023-iųjų dieną Jaunimo teatre, – dabartinio gyvenimo tęsinys ir mūsų kasdienybė. Jaunimo teatras tęsia seną tradiciją, susiformavusią, kai jame dar dirbo Dalia Tamulevičiūtė ir Eimuntas Nekrošius: prieš Naujuosius pateikti premjerą, ir nebūtinai patogia, linksma tema. Prisimenu ne vieną liūdną spektaklį, kurį teko žiūrėti būtent Naujųjų išvakarėse, ir tai turėjo didelės prasmės. Nors dabartinė hedonistinė visuomenė gyvena visai kitomis nuotaikomis, didžioji dalis publikos naująjį egzaminą išlaikė.

Baigiantis metams Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2023 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureatus. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių šios srities kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Gruodžio 27 d. „Menų spaustuvėje“ apdovanojimai įteikti šių metų „Meno rakto“ laureatei teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei ir ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Naujojo Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Kai mes būsim jauni“ gali pavydėti visi teatrai. Pirmiausia dėl to, kad dramaturgė Daiva Čepauskaitė sukūrė pjesę septyniems vyriausios kartos aktoriams – penkioms moterims ir dviem vyrams. Autorė atsižvelgė į realią teatro situaciją, į dabartines trupės aplinkybes. Komiškos dramos „Kai mes būsim jauni“ herojai buvo kuriami ne vien pagal „statistiką“, o galvojant apie konkrečių aktorių vaidybos manierą ir pajėgumus. Spektaklyje vaidina Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė ir Lili Stepankaitė. Ypatinga aktorių puokštė, į teatrą viliojanti ištikimus žiūrovus. (Bilietai į visus paskelbtus vienuolika spektaklių jau parduoti.)

Spalio 1 d. „Menų spaustuvėje“ parodytas į „Sirenų“ festivalio programą įtrauktas Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatro spektaklis „Lengvi dalykai“, kurį režisavo Anna Karasińska, išties nesudėtingas. Režisierė pati parašė tekstą, sukurdama ne dramą, o šmaikštų pasakojimą apie dvi skirtingų kartų aktores, kurias vaidina Milena Gauer ir Irena Telesz-Burczyk. Spektaklyje daug kalbama, o kalbant pasigirsta ir įdomesnių pamąstymų.

Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.

Stygos, verkit ir pritarkit, aimanuojant man skausme, nes narsieji, nes drąsieji žūsta laimės žaidime. (Išvertė Birutė Pūkelevičiūtė)

Meno kūrinių suvokimui mastelis kartais turi lemiamą reikšmę. Nebylios gigantiškos formos skulptūros, dideli darbai ant drobės, neišplėtojantys tapybinės kalbos, masėms skirti didžiuliai renginiai palieka tuštumą žmonių širdyse.

Teatrologė, teatro istorikė ir kritikė, rašytoja Audronė Girdzijauskaitė, mano požiūriu, – viena įdomiausių asmenybių, rašančių apie teatrą. Ji tokia buvo visais laikais, tokia yra ir šiandien: nors tekstai susitraukė iki mažų apžvalgų, jos „kietos“, raiškios, tam tikro humoro nestokojančios mintys visada vilioja būti perskaitytos. Rašydama autorė įprasmina ne tik savo gyvenimą, sociokultūrinę aplinką reflektuoja pasitelkdama išmintį, kuri pasižymi aštriu, kritiniu mąstymu ir profesionalumu. Įvairiais gyvenimo periodais Girdzijauskaitės dėmesys buvo sutelktas į skirtingas temas, skirtingų teatro sričių analizę. Polifoninis autorės mąstymas suformavo profesionalios lietuvių teatrologijos pagrindus.