Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.

Mano vangi, bekraujė, užguita teatrinė vasara galiausiai patyliukais mirė Rygoje. Rugsėjo 3 d. nuolankiai susigėrė į senojo pirklių ir poetų miesto grindinį. Įkyriu purvu ir dulkėmis prikibo prie elegantiškų praeivių batų padų. Tądien 27-uosius gyvavimo metus švenčiantis šiuolaikinio teatro festivalis „Homo Novus“ atsargiai žadėjo meninę pauzę didžiosios tamsos metu. Po sočių pietų festivalio kuratoriai ir tikriausiai jų artimųjų būrys linksminosi namudiniame „GuČi Fabrika“ projekto vyksme – pasitelkę žirkles ir adatą visai Rytų Europai puikiai pažįstamą turgaus „tašę“ transformuodami į praktinės reikšmės nebeturinčius, bet labai mielus, asmeninių istorijų kupinus naujus objektus: kepures, žaisliukus, „stringus“.

Jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova, pakeitusi britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesės „Plaučiai“ pavadinimą į dinamiškesnį daiktavardį „Kvėpavimas“, kviečia žiūrovus intymioje Kauno miesto kamerinio teatro Mažojoje salėje pažvelgti į dviejų žmonių santykių kasdienybę, prisodrintą globalių problemų. Lietuvos teatro scenoje ši Macmillano pjesė statoma pirmą kartą, bet prieš keletą metų režisierius Kirilas Glušajevas ėmėsi šio dramaturgo pjesės „Nuostabūs dalykai“, analizuojančios ne mažiau nūdienai svarbias problemas – gyvenimo iššūkius, depresiją. Spektaklis interaktyvus, žiūrovas kviečiamas įsitraukti į aktoriaus Martyno Nedzinsko kuriamą ir improvizuojamą istoriją.

Puikiai pamenu tą dieną – ruošėmės Vilniaus mažojo teatro jubiliejui. Po poros savaičių turėjo įvykti „Čia nebus mirties“ premjera, ir staiga žinia – viskas stabdoma. Tą ankstyvo pavasario popietę viskas persivertė

Bene aštriausiai gedulo ir visiškos netekties skausmą per šį karantiną išgyvenau prieš tris savaites, peržiūrėdama savo feisbuko naujienų srautą. Tą rytą bent jau mano socialinį burbulą tiesiog sprogdino Europos teatralai, besidalinantys viena nuotrauka iš Vokietijos. Pirminis žinutės šaltinis – legendinis „Berliner Ensemble“ teatras. Nuotraukoje užfiksuota 1949 m. įkurto teatro žiūrovų salė tą 2020 m. gegužės 26-ąją su jau išimtomis eilėmis krėslų ir lyg kirviu iškirstais tarpais tarp kėdžių. Tai, ką mes vadinsime šachmatiniu žiūrovų susodinimu, vokiečiai ironiškai įvardijo naująja realybe.

Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras vėl užsibrėžė analogų Lietuvoje neturintį iššūkį – surengti grandiozinius koncertų ciklus „Visos Antono Brucknerio simfonijos“ ir „Visos Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“ (anksčiau didelį įspūdį paliko įgyvendinta visų Gustavo Mahlerio simfonijų atlikimo idėja). Brucknerio Pirmoji simfonija jau atlikta spalio 11 d., o 23-iąją Kongresų rūmuose suskambo Pirmoji Šostakovičiaus simfonija f-moll, op. 10. Beje, kartu su koncertais Kongresų rūmų fojė rengiami muzikos edukacijos susitikimai, kuriuos veda muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tad norintys išgirsti nuotaikingų istorijų apie koncerte skambėsiančias simfonijas kviečiami į koncertus ateiti anksčiau.

Neilgai trukus po to, kai Asmik Grigorian sukėlė furorą Zalcburgo festivalyje įsimintinu Salomėjos vaidmeniu Richardo Strausso operoje „Salomėja“, tarptautinių Operos apdovanojimų ceremonijoje Londone buvo paskelbta geriausia pasaulyje operos soliste ir šiemet įspūdingai debiutavo Milano „La Scala“ teatre, Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ („Die tote Stadt“), užsienio spauda jai ėmė skirti vis daugiau dėmesio.

Asmik Grigorian triumfą Zalcburgo vasaros festivalyje galėjo pamatyti visas pasaulis. Tuoj po Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjeros liepos 28-ąją internete pasklido spektaklio vaizdo įrašas, leidęs kiekvienam operos gerbėjui pasijusti tarsi pačiam ten buvus ir viską savo akimis mačius ir tapti naujos operos žvaigždės gimimo liudininku.

 Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.