Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“.

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Kunstkamera“ paskatino pasidomėti kunstkameromis plačiau. Tokie kabinetai pradėjo rastis XVI amžiuje, tuometės aukštuomenės, turtingų mokslininkų ir prekybininkų namuose. Objektai į šiuos kambarius atkeliaudavo iš visų prieinamų disciplinų – gamtos, istorijos, geografijos, religijos ir meno, jie buvo saugomi ir eksponuojami spintose, kabinetuose. Kolekcijų pobūdis reprezentavo savininko norus ir pomėgius, buvo rodomi objektai iš tolimų kelionių ir sunkiai randamos gamtos įdomybės.

Sluoksniuoti vaizdiniai pyragai ir per seną namų televizorių leidžiamas visą gyvenimą apžvelgiantis filmukas. Jauniausios Vilniaus dailės akademijos katedros dvidešimt penkerių metų gimtadienio proga parodos forma galerijoje „Atletika“ sukamas namų filmas. Šioje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros jubiliejų atliepiančioje „Mediaramų“ parodoje (kuratorės Irma Stanaitytė-Bazienė, Laura Stasiulytė-Gudaitė) per prisiminimus ir refleksijas išryškėja bendra tematika ir vis pasikartojantys vaizdiniai. Matome judančio vaizdo ir videomeno raidą bei kismą Lietuvos kontekste – atsigręžiama į naudotas dabar jau pasenusias ikiskaitmenines technikas (ypač daug dėmesio VHS įstrigusiems vaizdams), parodomi edukacijos apie videomeną formavimosi būdai, susitelkiama į praėjusio ir dabartinio amžių sankirtą, kai formavosi VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra, bei nostalgiją tam laikotarpiui.

Viskas prasidėjo beveik prieš metus, kai NDG pakvietė 14–18 metų jaunuolius dalyvauti unikaliame edukaciniame projekte „Kažkoks keistas menas“ ir įgyti parodų kūrimo patirties. Atsižvelgiant į kūrybinių užduočių rezultatus (visi norintieji turėjo sukomponuoti ir nufotografuoti tris – „nuobodų“, „keistą“ ir „įdomų“ – objektus bei aprašyti kompoziciją) buvo atrinkti 25 projekto dalyviai (vėliau du iš jų pasitraukė) iš 13-os įvairių Vilniaus mokyklų.

Bandai kažką pasakyti, bet viskas skamba banaliai. Žmonės juk retai mąsto patys. Tiksliau būtų sakyti, kad mąstome grupėmis ir daugumą sprendimų vis dėlto lemia emocinės reakcijos ir jausmai. Kartais juokaujame, kad nenorint pyktis su draugais ir artimaisiais reikia vengti dviejų esminių temų – pokalbių apie politiką ir religiją.

Pirmąkart organizuojama tarptautinė minimalios raiškos meno bienalė „Laconica“ turėtų sudominti vertinančius išgrynintą plastinę raišką ir apgalvotą formą. Nedaugžodžiavimas, tyli vizualinė kalba ar minties sutelktumas gali it nukreipiančios gairės lydėti šį per dvi galerijas vykstantį renginį. Agnės Jonkutės, Kotrynos Džilavjan ir Aušros Kaziliūnaitės kuruotoje bienalėje – 4 tautybių, įvairaus amžiaus bei žinomumo ir skirtingų disciplinų atstovai, tad jau vien ši įvairovė kelia smalsumą pamatyti, kaip sekėsi visa tai suburti kartu, nes grupinės parodos dažnai pateikia įdomių, nebūtinai tyčinių sugretinimų.

Kelintą kartą švenčiama Nacionalinė emancipacijos diena?

Pradėta švęsti 2016-aisiais. Priešistorė tokia – moterys susibūrė po liūdnai pagarsėjusios 2015 m. Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos, į kurią apie Lietuvos ateitį fondo dvidešimtpenkmečio proga pakviesti kalbėti vieni vyrai¹.