Praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais viena po kitos vyko keramikės Onos Grigaitės parodos – „Kontrolinis darbas“ Marcinkonių stoties galerijoje (https://verpejos.lt/ona-grigaite-kontrolinis-darbas) ir „O kur stirniukas?“ galerijoje „Artifex“ (https://www.7md.lt/daile/2023-11-03/Onos-Grigaites-paroda-O-kur-stirniukas). Šios menininkės kūryboje labai dažnai galima atsekti įvairias istorijas, kurios kelia vertybių klausimus ir skatina apgalvoti tiek aktualius, tiek primirštus dalykus. Apmąstant pastarosiose parodose atrastus sureikšminto nereikšmingumo momentus – dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės pokalbis su autore.

Pirmas tavo paimtas akmuo rodo dabartį. Antras – ateitį. 2021 m. rugpjūčio pabaigoje Tartu aptikusi ezoterikos parduotuvę Rūta Spelskytė nuo lentynos paėmė apvalų rausvą jaspio akmenuką ir padėjo atgal. Lapkričio viduryje sušalusiame Veimare ji panašioje vietoje paėmė magnetitų kristalų dėžutę ir tikriausiai išsinešė. Nes tai buvo ateitis, išsirutuliojusi į tyrimą, kuriam atlikti reikėjo apkeliauti kalnus ir slėnius pietuose ir šiaurėje, lįsti į olas po ledu, stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius. Rinkti akmenis. Skaityti. Pritaisyti akmenį prie žaibolaidžio Aleknaičiuose ir laukti, kol trenks žaibas, kad akmens atomai persidėliotų ir jis virstų magnetu. Ir taip susikurti kompasą. Treniruoti savo vidinį Žemės magnetinių polių jausmą pasitelkiant discipliną, kartojimą, poeziją, beprotiškus tikėjimus. Ir burtus.

Svarbiausia moderniojo meno dalis – paveikumas, žmogaus išstumtis iš jam pačiam egzistuojančios komforto zonos ir skverbimasis į mene slypinčią prasmę, per paties jo liudininko – žiūrovo – imanentišką vaizduotės pasaulio veikimą.

Dalia Truskaitė, pristatydama projektą „Dabar“, eksponuojamą galerijoje „Artifex“, sako, kad kuriant šį darbą ją dominusi „formali“ erdvės perkirtimo, dekonstravimo problema. Iš vielos rankomis nupintas perregimas, lengvai siūbuojantis tinklas, horizontaliai perklojęs kamerinius galerijos kambarėlius ir padalinęs juos beveik pusiau, yra ir šiek tiek tekstilinis, ir kartu tęsia ankstesnius erdvinius menininkės eksperimentus. Pavyzdžiui, butaforinių kolonų invaziją į Pamėnkalnio galeriją 2018 m. (projektas „Vieta“). Ji tąkart turėjo ir nemažai mimikriškų bruožų, nes plika akimi vargiai galėjai atskirti „tikras“ kolonas nuo „netikrų“. Tai provokavo klausimus apie žmogiškąją atmintį, jos patikimumą, racionalų ir grįstą emocijomis aplinkos patyrimą.

Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.

Turbūt ne man vienam yra kilusi mintis, kad savotiškai smagu tos nedidelės ir dėl to jaukios, be perdėto patoso galerijos. Į jas einant, nereikia ypatingai ruoštis ar numatyti laiko, pakanka tiesiog užsukti. Viena tokių – „Artifex“. Čia neseniai atidarytai parodai tekstilininkas Feliksas Jakubauskas suteikė keistoką pavadinimą, kuriame tarsi ir teigimas, ir neigimas vienu metu.

Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save.

Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba.

Po kelių į atmintį įsirėžusių Arūnės Tornau parodų, kuriose atsiradę instaliatyvūs objektai naujai atrakino abstrakčiąsias drobes ir atvirkščiai, tikėjausi, kad ir šį kartą bus ne tik tapyba. Gerai pamenu, kaip ant galerijos grindų sudėti surūdiję nusakinimo piltuvėliai, surinkti Labanoro girioje, vienu metu veikė ir regą, ir vaizduotę. Rūdys ir kuriama mirganti faktūra jungėsi su tapyba, kurios dideliuose formatuose pasitiesę plotai veikė kaip dvasiniai paviršiai, drumsčiamų jausmų dėl vartotojiškai naikinto miško veidrodžiai (paroda „Donorai“ veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ 2020 m.).