Raktažodis: Artifex

Tegyvuoja isterija

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Anonimiškumo kuravimas

Tie, kurie seka Kęstučio Grigaliūno archyvinio projekto darbus, tam tikra prasme „žino“, apie ką bus naujoji jo dalis: dar vienas vizualios medžiagos iš represijų archyvų pluoštas, vis kitaip perdirbtas. Tačiau tarp ankstesnio „Mirties dienoraščių“ ir dabartinio „Vaizdų archyvo“ projektų yra svarbus skirtumas. „Mirties dienoraščiai“, kreipdami dėmesį į valdžios, pagaminusios represijų archyvą, ir dabartinių žiūrov(i)ų santykį su fotografiniais bylų atvaizdais, dažniausiai kruopščiai išsaugodavo atvaizdų sąsają su konkrečiu žmogumi (trumpos biogramos ir pačiuose darbuose, ir juos dokumentuojančiame tritomiame leidinyje). O „Vaizdų archyvas“ ir jo leidiniai – „Sąsiuviniai“ nr. 1 ir nr. 2 – dirba su vaizdų anonimiškumu ir skirtingais šio anonimiškumo laipsniais.

Į tai nukreipta ir naujoji paroda „Prospekto“ galerijoje. Vienoje iš trijų šiek tiek atskirtų galerijos erdvių visą sieną užima standartinės bylų fotografijos – fotografijų kilimas. Kitose dviejose prie kiekvienos sienos po dvi prikaltos ilgos lentynos, kuriose žiūrovai ir žiūrovės gali savarankiškai išdėlioti apie 700 šimtus atvaizdų, nieko nežinodami apie tai, kokios gijos sieja veidus iš bylų fotografijų su paskiromis ir vis sumaišomomis fotografijomis, galbūt nė negalvodami apie tokios sąsajos galimybę.

Kainos be emocijų

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

 

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

Akmuo lange

Kartais taip būna: penktadienį parodoje prisižiūri išdaužytų langų; tą patį vakarą po tavo langais kažkas tyčia sulaužo du konteinerius – ne bomžai, šiaip chebrytė linksminasi poškindama plastmasę; pirmadienį randi, kad sugurinto stotelės stiklo faktūra sušvelnino reklamos teiginius, kurie dabar su tavim kalbasi lyg žuvys po ledu. Jei ne šie įvykiai, tikriausiai Dano Aleksos parodą „Iš...ti langai“ tektų praleisti, nes ji jau pasibaigė – į „Artifex“ galeriją užsukau paskutinę dieną. Bet dabar jau nebegaliu apie tai nerašyti – smurtas, kuris gyvenime atrodo tiesiog kaip neabejotinas blogis, parodoje blyksteli netikėtomis briaunomis. Bet juk į galeriją išdaužytus langus Aleksa sunešė kaip tik iš gyvenimo... Kaip čia yra?

Įvairiais laikais skirtingose vietose įvykdyto smurto atvejus menininkas tyrinėja kaip nuo žmogiškų aistrų atitrūkęs mokslininkas. Ir tarsi Juliaus Greimo palikuonis surašo juos į semiotinį kvadratą, kuris čia įgyja tikro ir negailestingai išdaužto lango pavidalą. Dar sveikuose trijuose segmentuose – lyg muziejinėje vitrinoje – eksponuojamas lauko špatas, degto molio plyta ir bazaltas kartu su enciklopediniais šių uolienų aprašymais ir smurto istorijomis. Patys langų daužymo įrankiai taip pat suskilę – jau atidirbę, atvėrę savo žaizdas, savo vidurius, tarsi tik tam, kad galėtume savo akimis įsitikinti, ar tai, kas parašyta apie jų sandarą, yra tiesa. Kitaip tariant, aprašai kviečia mus perimti neutralų tyrinėtojo žvilgsnį ir žiūrėk – vaizduotė jau teka mineralinėmis gyslomis, laipioja magminėmis intruzinėmis ir efuzinėmis uolienomis, gyvena molio ir smėlio nuosėdų sluoksnius kaupusių prieledyninių ežerų laiku, stebi, kaip vandenynų gūburiuose auga žemės pluta.

Apgaulingas keraminis eskizas

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

 

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

 

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

 

Gedėjimo formos pro Monmartro langą

Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Kitas zuikis

‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.

Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?

Tik du darbai. Ir abu apie tą patį, sako Eglė.

Susidvejinimas

Į parodą mane atviliojo šermukšnių trauktinės etiketė – tokia sodriai žalia su gelsvais lapais ir raudonomis uogomis, blizga storai užtepti spaustuvės dažai, net ištryškę per kraštus. Apačioje tarsi užantspauduoja kokybę „Stumbro“ ženklas – Kauno degtinės ir likerių gamykla. Toks daiktas skleidžia sluoksniuotą kvapą – ir dažų, ir trauktinės, ir šermukšnių, ir dar kažko nenusakomo... Gal konjako?

 

Mažytėje Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ stovi Aurelija Maknytė ir pasakoja, kaip 1984 m. iš alkoholio fabriko į mažą miestelį atėjo pasiūlymas: jugoslaviškas velvetas už šermukšnio uogas (http://maknyte.com/deficitas/). Šermukšniai augo visur, jugoslaviškas velvetas buvo deficitas, o pati sąvoka „deficitas“ buvo „paslaptingas burtažodis, trumpam atveriantis vartelius į gražios ir patogios buities pasaulį“. Skanauju šiuos žodžius – konjakas, šermukšniai, velvetas, deficitas, kol pasigamina sprogstamasis vaikystės mišinys. „Deficitas“, pakeitęs lietuvišką „trūkumą“, tikriausiai buvo ir nepasiekiamo pasaulio pakaitalas. Dabar jau net ir tai patyrusiems sunku įsivaizduoti geismą, kurį keldavo bet kokios svetimos šalies paminėjimas šalia daikto. Toks daiktas, nepaprastai gaunamas, paskui visam laikui atsimenamas. Aš atsimenu Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ su tiksliai aprašytomis sekso scenomis Australijoje degant krūmynams, kurį 1985 m. gavau už keletą iš namų bibliotekėlės paslapčiomis išneštų Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų apie dailininkus. Beveik tuo pat metu, sako Maknytė, miestelio vaikai, įskaitant ir ją pačią, nulaužė medžių šakas, nudraskė visus šermukšnius ir iškeitė juos į velvetą. Iš jo pasiūtą kostiumą brolio vestuvėms dabar šalia Aurelijos demonstruoja sūnus Kasparas (vėliau kostiumas dalimis tvarkingai kabės ant kėdžių atkalčių ir pakabo). Jiedu atrodo kaip brolis ir sesuo iš praeities – tikrovė susidvejina.

PUSLAPIS
4

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”