Raktažodis: Algirdas Šeškus

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Kainos be emocijų

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

 

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

Cukruotas būtasis

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

 

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.

Tylos laipsniavimas

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.


 

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Fotografinė epopėja

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

In memoriam

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

 

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Žiogo šešėliai

„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“
 
Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Fotografija (ne) akims

Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.
 
Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.

Laikraštis

Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.
Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:
– Kaip sekasi?
PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”