7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Algirdas Šeškus

Šviesos fosilijos, o gal tuštumos

Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.

Algirdas Šeškus tapo. Nendrė skaito

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Nendrės šlamėjimas

Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.

Dvylika kvadratų

Gal prieš metus Benas Šarka pradėjo feisbuke viešinti fotografijas, dedikuotas Raimundui Urbonui (1963–1999). Taip sužinojau apie asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ sumanytą projektą „Pra/rasti pasauliai“ – jubiliejinę šešiasdešimtmečio dovaną neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam menininkui. Pats Šarka buvusiame knygyne, kur rinkdavosi Klaipėdos bohema, surengė Urbonui skirtą fotografijų parodą „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. Jo dabartinėse fotografijose – dykvietės, neremontuoti pastatai miesto centre, lyg sovietmečio pabaiga būtų ištikusi iš naujo.

Fotogenetinis kodas

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Sovietinio dekadanso svajotoja

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Laiko tėkmės jausmas

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Ką gali kiekviena valytoja

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.

Profesionalūs debiutantai

Pirmą kartą fotografijos konkurso „Debiutas“ paroda buvo surengta 1976 metais ir nuo to laiko savo karjerą būtent šiuo žingsniu pradėjo ne vienas dabar jau Lietuvoje žinomas foto menininkas. Parodos katologo teksto autorė Aistė Kisarauskaitė „Debiutą“ pavadino raketiniu poligonu, kuriame sėkmingai pakilti gali visuomenei iki tol mažiau žinomi autoriai. Šiemet konkursui buvo pateikti 3768 darbai, kuriuos 53 skirtingose šalyse sukūrė 342 autoriai, 11 iš kurių buvo pakviesti į finalinę parodą.  

Fotografijos kosmoso poligonas „Debiutas“

Prisimenant ankstesnius „Debiuto“ konkursus dažnai tenka apgailestauti, kad nemaža dalis ten dalyvavusių gabių ir net laimėjusių pagrindinius prizus autorių vėliau dingo kitose gyvenimo veiklose, užmesdami fotografinius ieškojimus. Tačiau greta galima išvardyti ir fotografų, kadaise savo karjerą pradėjusių nuo „Debiuto“, kurie dabar gerai žinomi menininkai: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Vilma Samulionytė ir kiti. Septynios jaunųjų fotografų parodos buvo organizuotos 1975–1988 m., 2010 m. idėja buvo atnaujinta, o nuo praeitų metų konkursas tapo tarptautinis ir todėl žada daugiau šansų, kad sunkiai prasibrovusiems į finalą autoriams „Debiutas“ taps starto aikštele, o ne finaliniu punktu.

PUSLAPIS
4