Raktažodis: Algimantas Kunčius

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Klajojimo paralaksas

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

 

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

 

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Tylos laipsniavimas

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.


 

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Abstrakti fotografija ir subjektyvios įžvalgos

Fotografijos istorijos paskaitos metu kalbėjome, kad neįmanoma objektyviai paaiškinti, ką reiškia abstrakti fotografija. Bet koks bandymas bus subjektyvus tekstas, veikiantis pats savaime. Tačiau kiekviena individuali įžvalga turėtų paskatinti norą skaitytojui pačiam pamatyti tai, apie ką kalbama, palyginti savas interpretacijas su fotografo bei rašytojo mintimis.

Niekada pernelyg giliai nesidomėjau fotografija, tačiau kai ji taip smarkiai priartėja prie tapybos, nebelieka kur trauktis ir padrikas mintis tenka sudėlioti į vientisą tekstą. Turiu omenyje„Prospekto“ galerijoje veikiančią fotografo Sauliaus Saladūno (g. 1950) parodą „Plokštumos“. Apie pavadinimą nekalbėsiu ‒ tai jau padaryta pačioje parodoje. Užteks pasakyti, kad pats autorius jį aiškina taip: „visada žvelgiant į fotografiją atsimuši į plokštumą  ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Fotografinio vaizdo tikrovės iliuzija yra sustiprinama priduodant jai lyg trimatės erdvės suvokimą.“ Tai bandoma perteikti įvairiomis fotovizualinėmis priemonėmis.

Ta pati šviesa

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

 

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

Kolekcija

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Psichogeografinė kelionė vaizdais

Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.

Odė vasarai

Apie Algimanto Kunčiaus nuopelnus Lietuvos fotografijai galima šnekėti daug: jis buvo vienas Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjų (1969), 1998 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2001 m. įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Taip pat menininkas ilgą laiką dirbo fotoreporteriu kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“, vadovaudamas Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos meno skyriui formavo šiuolaikinės fotografijos kolekciją. Ir tai – tik keli biografijos faktai.
 

Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.

Miniatiūros!

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.
PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”