Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

„Akademijos“ galerijoje surengta Kosto Dereškevičiaus (1937–2023) tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ skiriama šių metų pradžioje mirusio garsaus tapytojo atminimui. Beveik visi eksponuojami kūriniai – iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir vien sovietinio laikotarpio. Parodos kuratorius Vidas Poškus svarbiausius ankstyvosios Dereškevičiaus kūrybos motyvus ir temas pristato penkiuose skyriuose: „Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė“, „Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas“, „Tarp lango ir palangės. Būsenos“, „Kelyje į Drezdeną. Apie keliones“, „Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris“.

Ši paroda itin tinka senų paveikslų galerijai. Tai beveik tautologiška. Nes Patricija Jurkšaitytė išgarsėjo pertapytais Renesanso paveikslais – tik be žmonių. Štai Arnolfinių poros namai be pačių Arnolfinių, likęs tik veidrodis, kuriame atsispindėjo jų nugaros ir du vos matomi santuokos liudininkai. Vienas jų – greičiausiai pats menininkas Janas van Eyckas. Dabar neatsispindi. Tarsi niekas nebūtų tapęs šio kambario su raudonu baldakimu, kandeliabru, apelsinais ant palangės. Į Briugę atkeliavusio italų prekijo ir jo žmonos kūnai jau seniai sudūlėjo žemėje, o jų namai liko, galbūt taip pat atrodo iki šiol. Jurkšaitytės pertapytas interjeras kuria tokią iliuziją. Juolab kad ją stiprina ir iš anų laikų pasiskolinta lesiruočių technika – sluoksnis tepamas ant sluoksnio, kol susikuria gelmės iliuzija plokštumoje, senovės iliuzija dabartyje, amžinumo iliuzija laikinuose dalykuose.

Ilgoji kultūros pandeminė „sausra“ žaibiškai baigėsi – tik spėk sekti meno naujienas, o ir parodų atidarymai – visi tuo pačiu metu. Vilniaus dailės galerijos, rodos, „kvėpuoja“ vienu ritmu, todėl pasirinkau nedidelį senamiesčio linkį ir pasivaikščiojau Latako–Šv. Jono–Gaono–Vokiečių gatvėmis. Kita vertus, turiu progą vienu ypu pasidomėti skirtingų kartų autorių kūryba.

Viskas kaskart prasideda nuo jaudulio belaukiant parodos įvykio, kuris žadina norą išjausti nors mažytę rodomo meno dalelę. Rugsėjį išties laukiau poros parodų. O visa kita tarsi „aplipo“ einant pakeliui nuo VDA parodų salių „Titanikas“ link dailės galerijos „Arka“.

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms.

Miestas, jo priešprieša su gamta ir žmogaus santykis su šiomis erdvėmis nuo seno įkvėpė menininkus. Į jį žvelgė romantikai, impresionistai, ekspresionistai, siurrealistai, ką jau kalbėti apie įvairioms kryptims priskiriamus viso pasaulio fotografus.