Raktažodis: Alfonsas Andriuškevičius

Malonūs atradimai

Gegužės mėnuo parodų lankytojams Kaune – itin palankus. Praėjusį savaitgalį renginių gausa stebino projekto „Gallery Weekend Kaunas“ renginiai (dalis parodų tebevyksta), o jau mėnesio pradžioje duris atvėrusi Tarptautinė Kauno grafikos bienalė kviečia apsilankyti net 5-iose parodose. Apie pagrindinę grafikos bienalės parodą bei keletą kitų dėmesio vertų parodų – šiame tekste.

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Reikšmingi mažmožiai

Įrašytos į istoriją daugelis asmenybių sustingsta. O tiek daug gyvenimo akimirkų, faktų, kūrinių lieka dūlėti asmeniniuose archyvuose ir niekada nepasiekia dienos šviesos... Kelią tokiai užmarščiai bando užkirsti kolekcionieriai, renkantys jų dėmesį patraukiančius artefaktus. Paradoksalu, kad kartais kryptingai nerinktos kolekcijos tampa labiausiai vertomis dėmesio. Iš dalies tokia kolekcija priklauso tapytojui Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Ją sudaro tapybos, grafikos darbai, objektai ir skulptūros, periodinės spaudos leidiniai.

Dalis Vaitiekūno kolekcijos šiuo metu yra pristatoma galerijoje „Kairė–dešinė“. Vilniaus grafikos meno centras jau keletą metų nuosekliai atlieka dailininkų archyvų viešinimą. Kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurgita Minčinauskienė yra surengusios nemažai piešinių parodų, tarp kurių buvo pristatyti Ksenijos Jaroševaitės, Petro Mazūro, Mikalojaus Povilo Vilučio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų įvairių dailės sričių kūrėjų darbai.

Penkių muškietininkų nuotykiai

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Nugalėtojų paroda

Talino grafikos trienalė pirmą kartą surengta 1968 m. kaip bendra Estijos, Lietuvos ir Latvijos paroda – trijų nacionalinių dalių svarba nesumenko ištisus keturis dešimtmečius. Trienalė įvyko praėjus dvejiems metams po Krokuvos bienalės, ir šių dviejų renginių ryšys išliko iki XX a. pabaigos. Pirmoji paroda Taline buvo pavadinta „Modernybė ir grafikos forma“, tačiau šis pažangos siekį išreiškiantis pavadinimas iš tikrųjų buvo veikiau puošybos detalė. Paskui buvo ilga pertrauka, ir tik 1992-ųjų trienalė bei nuo 1998 m. rengtos parodos pradėjo su konkrečia tema siejamo pavadinimo tradiciją. Pasak Estijos meno kritikų, pirmosios sovietmečio trienalės buvo ieškojimų ir augimo etapas.

Dalyvaujančių šalių grafikos mokyklų ir jų lygio skirtumai išryškėjo jau per pirmąją trienalę, vis dėlto jos atgarsiai apsiribojo spontaniškais nuomonių susidūrimais. Tačiau jau 1972-aisiais vykusioje 2-ojoje trienalėje estų kritikai atkreipė dėmesį į Baltijos šalių grafikos mokyklų skirtybes. Iš to meto spaudos gerai matyti, kaip buvo traktuojamas šis klausimas. Polemiką tarp dalyvių kurstė perdėtas Estijos grafikų domėjimasis techniniu tobulumu ir „simbolio idėjos įtakojama vizualia raiška, aiškumo stokojančiais, sudėtingais grafiniais vaizdais“. Estijos kritikų ginamiems vaizdams ir metaforoms netrūko išmonės, jais buvo siekiama perteikti įvairius žmogiškosios patirties nulemtus požiūrius.

Nesavarankiškos pastabos

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Abstrakčiai dekoratyvus straipsnis

Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...

Atviras laiškas

štai kaip mažai mes laiko beturime – vos kokį pusvalandį ar vėlų vakarą, nuvogtą nuo kitų Svarbių Dalykų, kaip pasakytų mano vaikystės draugas Mikė Pūkuotukas. Prašei manęs papasakoti apie Rūtos Spelskytės parodą galerijoje „Akademija“, kurios nespėjai pamatyti, o aš vos spėsiu dorai aprašyti, nes tik dabar gavau kūrinių nuotraukas su tekstais. O Dieve, kai pagalvoju, kaipgi rašydavo anksčiau, tarkim, Gražina Kliaugienė, kai nebuvo nei el. pašto tekstams siųsti, nei fotografuojančių telefonų, skaitmeninių aparatų, taigi nedokumentuodavo juosta, nenešdavo skubiai jos ryškinti tik tam, kad paskui galėtų atidžiai išnagrinėti kūrinius? Gerb. Alfonsai Andriuškevičiau, kaip Jūs dirbdavote, nejaugi viską iš atminties? O gal parodos trukdavo gerokai ilgiau – ateini kokius penkis kartus ir per tą laiką ramiai gula patogus tekstas, kaip Rūtos Spelskytės „Lėtas auginimas“ (Borakso kristalas (natrio boratas arba E285), 2016; druskos kristalas (druska), 2016; dykumų rožė (gipsas, baritas, smėlis); tulžies akmuo (~80 proc. cholesterolis, balta spalva)? Nuo jų menininkė ir norėjo pradėti ekspoziciją, bet kadangi prašai apie ją pasakoti, turiu įspėti, kad man tai bus iššūkis. Tu gi žinai – mėgstu atsispirti nuo parodos ir toliau jau sklęsti ten, kur teksto vėjas neša, kartkartėm vos paliesdama kūrinius, paskui, aišku, įsipina Jeanas Baudrillard’as, Gastonas Bachelard’as ir visi kiti deividai lynčai, bando įklampinti materijos, į savo puses tampo asociacijos, žodžiu, mėgstu skraidyti paskui savo asmenines impresijas ir skersvėjus. Bet šį kartą viskas kitaip.

Trimakas ir Navakas

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

PUSLAPIS
3

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”