Kovo pradžia mieste. Ankstyvas, dulsvas ir dulkėtas, beveidis, savo paties likimui dar aklas pavasaris. Bet pažvelkite į viršų – blyškiame dangaus skliaute įsirėžusi nervinga medžių šakų kaligrafija: šiame gamtos pareiškime, kurio nebeįmanoma atšaukti, juodi kovarnių kūnai sudeda paskutinius akcentus, skyrybos ženklus ir rėksmingus kirčius (minkštų prieblandų ir kuždesių laikas baigėsi), praneša – ir perspėja! – apie netrukus pasaulį ištiksiančios metamorfozės pasakinę prigimtį. Kol blyškuma dar įsigėrusi į miesto paviršius (gamtoje, neabejoju, viskas atrodo gyviau ir išraiškingiau), akis atgaivinti ir pavasario spalvų šėlsmui paruošti gali lankymasis tapybos parodose. Štai dvi (ne vienintelės), suteikiančios įsimintinas menines patirtis.

Kaip jaustis, kai į tave meta daugiau nei 300 meno kūrinių? Tyčia! MO parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuratorių komanda (Inga Lāce, Adomas Narkevičius ir Rebeka Põldsam) žaidžia stokos ir pertekliaus kontrastais. Nuo popierinių sienų į mus veržiasi monumentalios figūratyvinės tapybos gausa, kviečianti skirti bent keletą valandų apmąstymams ir sugrįžti dar – pagaliau tas luvriškas efektas Vilniuje, kai menas tave nugali kiekybe (beveik nenuolaidžiaujant kokybei). Apie nemažą dalį rodomų darbų būtų galima parašyti po atskirą apžvalgą (daugelis jau ir aptarti istoriškai, o štai dar nauja laiko perspektyva).

Gal Jūs, mielieji, žinote, kaip elgtis, jei netikėtai tampi mūza? Nesvarbu, kad gretoje kitų mūzų, bet tokį titulą suteikė Vidas Poškus per parodos „Karalius – nuogas“ atidarymą. Turėčiau paaiškinti: šį garbingą vardą gavau dėl prieš porą metų susapnuoto sapno su tuomet dar neegzistuojančiu Vido paveikslu – didžiulėje drobėje buvo nutapyta gerai žinoma Hanso Christiano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Kartkartėmis mane aplanko sapnai su nematytais meno kūriniais ir paprastai tai būna galingi, įspūdingi, stiprūs mano draugų ar net kolegų, su kuriais nebendrauju, darbai.

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

„Akademijos“ galerijoje surengta Kosto Dereškevičiaus (1937–2023) tapybos ir piešinių paroda „ne(GRAŽUS) gyvenimas“ skiriama šių metų pradžioje mirusio garsaus tapytojo atminimui. Beveik visi eksponuojami kūriniai – iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių ir vien sovietinio laikotarpio. Parodos kuratorius Vidas Poškus svarbiausius ankstyvosios Dereškevičiaus kūrybos motyvus ir temas pristato penkiuose skyriuose: „Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė“, „Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas“, „Tarp lango ir palangės. Būsenos“, „Kelyje į Drezdeną. Apie keliones“, „Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris“.

Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.

Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.

Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.

Eina į pabaigą metai, skirti skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) šimtosioms gimimo metinėms, kurios buvo įtrauktos į 2021-ųjų valstybei reikšmingų datų programą. Sukaktis pažymėta įvairiais renginiais, parodomis, atradimais, leidiniais, publikacijomis etc. O baigiamuoju akordu tapo lapkričio 25 d. Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, atidaryta paroda „Veidai ir dvasios“ (kuratorius Viktoras Liutkus, organizatoriai – Antano Mončio paramos fondas ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba).