Bažnytinio paveldo muziejuje veikia velykinių dekoracijų paroda „Theatrum biblicum“, jūsų kuruota ir pagrįsta jūsų atliktais tyrimais bei idėjomis. Gal galite trumpai priminti, koks tų instaliacijų vaidmuo Velykų šventės procese, kur jos įrengiamos, kaip keitėsi nuo gotikos laikų ir koks jų kontekstas? Savaime suprantama, kad tokios pačios būdavo įrengiamos visose katalikiškose šalyse. O gal klystu, gal Lietuvoje jos turi savo specifiką?

Galerijoje „Kairė–dešinė“ – vėl netikėtumas. Vytauto Jurkūno, lietuvių grafikos klasiko (1910–1993), darbai daugeliui pažįstami nuo mokyklos laikų ir todėl, kaip neretai su klasikais atsitinka, kelia tik mandagiai užmaskuojamą nuobodulį. Tačiau parodos „Vytautas Jurkūnas (1910–1993).

Klaipėdietės monumentalistės Angelinos Banytės 70-mečio proga Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) surengta paroda „Monumentalumas tyloje“ (kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė) amžininkams leido prisiminti jos darbus, kitiems lankytojams – iš arčiau susipažinti su šia autore. Nors pagrindinis kūrybos etapas išsiskleidė sovietmečiu, menininkė kuria iki šiol, tik su mažesniu užmoju, daugiausia privačioms erdvėms. Individualūs ir kolektyviniai autorės sieninės tapybos darbai šiandien galėtų užpildyti daugiau kaip 1000 m² sienos plotą. Menininkė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo derinti klasikines freskos-sgrafito technikas: tapė ant šlapio tinko, skutinėjo trimis sluoksniais tinkuotas sienas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, monumentalus yra ne tik Banytės kūrybinis palikimas, bet ir pats kūrinių atlikimas. 

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

Vasarį pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai“ – pirmoji gausiai iliustruota knyga Lietuvoje, skirta Naujųjų amžių europinės kilmės profesionaliai ornamentikai. Knyga reikšminga įvairių sričių tyrėjams ir ekspertams, nustatantiems paveldo objektų sukūrimo datą ir autorystę, tačiau ornamentas, kaip kultūros simptomas, kelia intriguojančių klausimų, kurie, tikimės, sudomins ir mūsų skaitytojus. Tad kalbamės su leidinio sudarytoja profesore Aleksandra Aleksandravičiūte.

Studentų meno dienų (SMD) projektas, ambicingai pavadintas „Kosminė odisėja“, geriausiu atveju atitiktų troposferinį pasivaikščiojimą. Iškelti projekto siekiai padėti studentams būti matomiems bei užkariauti meno sceną –„kosmosą“, manau, beveik nebuvo įgyvendinti. Bet dėl to turbūt kaltesni ne organizatoriai, o studentai.

Pirmiausia nuvylė VDA senųjų rūmų erdvėje eksponuoti studentų darbai. Kai kurie jų kelia įspūdį, kad nei apie jų turinį, nei apie formą nebuvo ilgiau pamąstyta. Kiti – tai tiesmukas XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Vakarų meno idėjų plagijavimas arba nesąmoninga kartotė. Konkrečiai turiu galvoje tą baltų stačiakampių triptiką antrame aukšte. Jei projekto idėja būtų buvusi „laiko mašina į praeitį“, tai galbūt dar būtų verta gilintis.

Mirus brangiai mamai prof. Aleksandrą Aleksandravičiūtę nuoširdžiai užjaučia kolegos iš Lietuvos dailės istorikų draugijos.

 2012 12 21 – 2013 01 20

XX a. unikalią vietą tarp Lietuvos grafikų užėmė Petras Repšys, Vytautas Kalinauskas ir Rimantas Dichavičius. Jie, nepaisydami tuo laiku įsigalėjusio griežto dailininkų pasiskirstymo „kūrybinėmis sekcijomis“, šalia grafikos sėkmingai kūrė ir freskos, scenografijos, fotografijos, tapybos darbus. Šiandien daugelio grafikų visai nebevaržo žanrų ribos (Kęstutis Grigaliūnas, Giedrius Jonaitis, Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Vasiliūnas). Dalis patyrusių spausdintinės grafikos autorių, nusprendę išbandyti naujas galimybes, renkasi tapybą (Dalia Mažeikytė, Ramunė Vėliuvienė).   

Apie juos būtų galima parašyti atskirą studiją, pradedant tuo, kaip jaučiasi gavę galimybę iškart pamatyti savo darbo rezultatą, kuris, kitaip nei estampuose, yra vienetinis ir nepriklausomas nuo ilgo, atsitiktinumų kupino spausdinimo proceso. Tapant įmanoma improvizuoti, atsipalaiduoti, o paveikslo dydžio nevaržo spausdinimo galimybės. Pagaliau neribotas spalvų pasirinkimas. Vis dėlto net ir brandūs meistrai, atsidūrę naujoje srityje, tampa pirmokais ir bandymų rezultatai gali nuvilti.