Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Gal Jūs, mielieji, žinote, kaip elgtis, jei netikėtai tampi mūza? Nesvarbu, kad gretoje kitų mūzų, bet tokį titulą suteikė Vidas Poškus per parodos „Karalius – nuogas“ atidarymą. Turėčiau paaiškinti: šį garbingą vardą gavau dėl prieš porą metų susapnuoto sapno su tuomet dar neegzistuojančiu Vido paveikslu – didžiulėje drobėje buvo nutapyta gerai žinoma Hanso Christiano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Kartkartėmis mane aplanko sapnai su nematytais meno kūriniais ir paprastai tai būna galingi, įspūdingi, stiprūs mano draugų ar net kolegų, su kuriais nebendrauju, darbai.

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Atkreipti visuomenės dėmesį į svarbius, kūrybingo žmogaus manymu, joje vykstančius procesus šiais laikais galima įvairiai. Kažkas klijuoja ant miestų lietvamzdžių ir stulpų lipdukus „Go Vegan“, (naiviai) tikėdamasis, kad liepiamoji nuosaka kitos šalies kalba vis dėlto padarys savo darbą. Kažkas nesiviešindamas savanoriauja ligoninėse, budi prie vienumoje paliktų mažų vaikų. Kažkas mosuoja sau daug reiškiančiomis vėliavomis viešose eitynėse didmiesčių alėjomis. O štai menininkė Eglė Narbutaitė, siekdama paliesti (ne tik) jai pačiai svarbias temas, parodoje „Pavėsis“ pasitelkia nepiktą, subtilų humorą ir minimalistines raiškos priemones, paišydama juodu tušu ant baltai nudažytų galerijos sienų.

Pašnekesiuose su kolegomis menotyrininkais ir menininkais nuolat išgirsdavau dviprasmiškus menininkų dueto Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos parodos „Uždegimas“ vertinimus. Iš vienos pusės, visuomet Pakui Hardware (toliau pH) lydinčios pagyros, iš kitos – kažkas naujo, pojūtis, kad kažkas nebe taip, kažko nebegana. Per parodos atidarymą apėjęs garbingą ratą ekspozicijoje paliktu eisenos taku, besilabindamas su tautiečiais ir pats užsimąsčiau apie tai, kas jau ilgai man knibžda viduje. Dažnai šį knibždėjimą užgesinam, nes manom, kad gal čia tik man vienam taip, todėl tyloje laukiau kritikos straipsnių, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti mintis. Panašių minčių radau dviejuose – Aistės Kisarauskaitės recenzijoje „Pasaulis be konfliktų“ ir Agnės Gintalaitės metų apžvalgos komentare, abu publikuoti „7-dienyje“. Atrastos bendratys paskatino pasižvalgyti giliau (iškart norisi pabrėžti, kad šiaip tai viskas su paroda gerai, kokybiška, kaip visada, tiesiog geras menas, todėl pH yra labiau atspirties taškas nei kritikos objektas).

Tik jei matai, kokios sunkios dėžės su Dalios Truskaitės stiklais, kuriuos ji pakavo daugybę dienų, kaip komplikuota ir baugu kabinti juos prie sienos ar, tuo labiau, erdvėje, kad nenudužtų, nenutrupėtų nė vienas kraštelis, kad išlaikytų metalas, tik tada gali suvokti, kokia tai sunkiasvorė ir beprotiškai trapi stiklo materija. Tačiau atsiradus laiko ir erdvės atstumui, vėl mintyse plevena stiklo lapeliai, tokie lengvi, kad ne krinta, o pasisiūbuodami sklendžia ant grindų. Kartais pagalvoju, kokios tos grindys, – ne, nemačiau Dalios Truskaitės „Uždengti“ Venecijoje, bet neabejoju, kad barokinės įvairiaspalvio ornamento „Palazzo Loredan“ terazzo grindys nė nedunkstelėjo, šiems truputį pasiglamžiusiems nuo kelionės lapeliams nusileidus.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.