„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.

Praėjusią savaitę Agnieszkos Holland filmas „Žalioji siena“ („Zielona granica“, Lenkija, Prancūzija, Belgija, Čekija, 2023) apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje pelnė Venecijos kino festivalio Specialųjį žiuri prizą. Rugsėjo 22 d. filmas pradedamas rodyti Lenkijos kino teatruose. Tačiau dar prieš „Žaliosios sienos“ premjerą Venecijoje prasidėjusi neapykantos režisierei kampanija Lenkijos valdantiesiems priklausančioje žiniasklaidoje, dešiniųjų politikų pasisakymuose, pseudopatriotiniuose tinklalapiuose ir socialiniuose tinkluose trunka iki šiol.

Rugsėjo 9 d. baigėsi 80-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. „Auksiniu liūtu“ apdovanota Yorgoso Lanthimoso „Frankenšteino“ variacija „Prasti reikalai“ („Poor Things“). Damieno Chazelle’o vadovaujama žiuri taip pat įvertino Agnieszkos Holland „Žaliąją sieną“ („Zielona granica“) ir Ryûsuke Hamaguchi filmą „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“). Daugelis kritikų sutinka, kad šiais metais apdovanojimai paskirstyti kone nepriekaištingai.

Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų.

Štai ir baigėsi jubiliejinis 75-asis Kanų festivalis, kurio uždarymo transliaciją buvo galima stebėti per Kanų „Youtube“ kanalą. Didžiąją renginio dalį apėmė pasivaikščiojimas raudonuoju kilimu, pozavimas fotografams. Eilinė prašmatnių suknelių, juodų ar baltų smokingų ekspozicija; Piero Paolo Pasolini ar Godard’o nešiotų akinių rėmelių variacijos irgi buvo akivaizdžios.

Mūsų žemyno kino apdovanojimai pradeda panėšėti į „Euroviziją“. Šįkart ant scenos net buvo įrengtas išmanusis Europos žemėlapis, o nominantus skelbė skirtingų valstybių atstovai. Ne kokie išsilavinę kino ekspertai, bet jaunimas, kurį sužavėjo kad ir dokumentinio kino laureatas, – mat tas jaunimas gyvenime dar nebuvo matęs animuoto dokumentinio filmo...

Prie Lietuvos ir Lenkijos sienos tęsiasi pabėgėlių drama, kuri, be abejo, sulauks – gal ir ne Lietuvoje – jai skirtų filmų. Apie ją Gdynėje, atsiimdama Lenkijos vaidybinių filmų festivalio „Platininius liūtus“ už viso gyvenimo kūrybą, pasisakė Agnieszka Holland: „Mano filmai kalbėjo apie panieką ir neapykantą, apie žmones dalijančius režimus, apie politikus, kurie žaidžia baime ir manipuliuoja visuomenės nuomone, apie korumpuotą žiniasklaidą.

Agnieszkos Holland filmų pagrindu dažnai tampa realių žmonių istorijos. Jos komplikuotos, o filmų veikėjus sunku apibūdinti vienu žodžiu, nes tai daugiabriaunės asmenybės. Didžioji istorija verčia personažus rinktis, kurioje pusėje būti, bet kartais pasirinkimo tiesiog nėra – reikia išgyventi arba padėti išgyventi kitiems.

„Kalifornijos svajomis“ („La La Land“) ne vieną sužavėjęs Damienas Chazelle’as po serialo „Edis“ („The Eddy“) vėl grįžta į didįjį kiną. Jis kuria filmą „Babilonas“ („Babylon“), kurio veiksmas nukels į 3-iojo dešimtmečio Los Andželą, kai Holivudas nuo nebyliojo kino ėmė eiti prie garsinio. Pagrindinius personažus vaidins Margot Robbie ir Bradas Pittas. Filmo premjera numatyta ateinančiais metais.

Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ atsidūrė trumpajame „Oskarų“ kandidatų sąraše – filmą pristatė Čekija. Jis gali tapti trečiu šiam apdovanojimui nominuotu režisierės filmu. Prieš tai skirtingais metais jau buvo nominuoti „Karti pjūtis“ ir „Tamsoje“. Krzysztofas Kwiatkowskis interviu leidiniui „Gazeta Wyborcza“ paklausė Holland, ar jai svarbūs tokie apdovanojimai. Holland žodžiais, „asmeniškai nebūtinai, apdovanojimai nekeičia mano požiūrio į juos. Bet jie svarbūs filmui. Kiekvienas filmas yra kaip naujas vaikas: dovanos vyresnėliams nepagerina jo gyvenimo. Todėl džiaugiuosi reklamine parama, kurią „Šarlatanui“ suteiks trumpasis sąrašas. Dėl tos pačios priežasties būčiau laiminga, jei tai virstų nominacija.“