Raktažodis: Agnė Narušytė

Prievartos observatorija

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

 

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

Aš esu televizija

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Meno espreso

Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.

Tuoj

Paroda vyksta kaip tik laiku – tuoj viskas prasidės: kieme jau lenda žolytė, o Gėlių gatvėje po žibintu auganti slyva naktimis švyti lyg žydėtų. Tuoj taip ir bus. Tik reikia nepražiopsoti. Jei Aistė Kisarauskaitė būtų galerijoje paklojusi nupieštų žolių taką bent porą savaičių vėliau, jis viliotų tiktai kaip meno kūrinys, nespalvotas gamtos pakaitalas. Dabar jis dar kelias dienas pranašauja trumpą sužaliavimo tarpsnį – tarsi sulėtinta įžanga į sprogimą, kad suspėtum užfiksuoti.

 

Taigi ši paroda – kaip patiesalas mintims apie pavasarį, apie jo trapią būtį mieste. Jos patirtis susikuria iš Aistės sudėliotų paprastų, beveik kasdieniškų, beveik žaidybinių elementų: tai iš atminties nupiešti Algimanto Švėgždos kūriniai, kurių nepavyko rasti, daugelį pavasarių gaudytos žydinčių medžių fotografijos ir truputį atvyniotas popieriaus rulonas, kuriame nupiešta tiesiog žolė – kiekviena atskira žolelė, stengiantis perteikti jos individualumą, keistenybes, lūžius, viskas kaip tikra. Įsivaizduoju, kaip Aistė tas žoles piešė ir pieš, pasiklojusi ant žemės, tarsi braidytų po menamą pievą, „neturinčią aprašymo“. Bet turbūt kaip tik tas žodžių trūkumu išreikštas pasinėrimas ir skatina rašyti mane – atpažįstu savo vaikystės norą teptuku iščiupinėti kiekvieną augalą, kad žemė piešiniuose būtų tikra. Tačiau tarpuose – ne pilkai rudai juoda žemė, bet oras. Kad lietuviškos Semiramidės sodas ka(l)bėtų.

Moirų mazgai

Apie ką rėkia pankų angelai

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

Prieš laikrodžio rodyklę

Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.

Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.

Apie tai, kas turėjo seniai įvykti

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

 

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

Prieš paspaudžiant mygtuką

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

PUSLAPIS
10

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”