Aktoriaus ir režisieriaus Devo Patelo debiutinis ilgametražis filmas „Monkey Man“ (JAV, Kanada, Singapūras, Indija, 2024) turi ilgą ir turiningą kinematografinę priešistorę. Šį kūrinį galima žiūrėti neon-noir žanro kontekste, kuriam priskiriami neoninių spalvų ir elektroninės muzikos (synthwave) perpildyti filmai, tokie kaip Nicolo W. Refno „Važiuok“ („Drive“, 2011) ar brolių Safdie „Geras laikas“ („Good Time“, 2017). Pati neon-noir koncepcija neretai siejama su 5–6-ajame dešimtmetyje užgimusiu film noir ir 7-ajame dešimtmetyje susiformavusiu neonoir žanrais. Nors kino tyrėjai, kūrėjai ir jo mylėtojai iki šiol ginčijasi, ar film noir ir neonoir yra gryni žanrai, ar vis dėlto tik kino stiliaus atmainos, pats ginčų gyvybingumas ir nauji kūriniai liudija, kad tai aktualus ir įdomus kinematografinis reiškinys.

Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.

Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?

Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Didžioji dalis kultūrinėje spaudoje publikuojamų recenzijų aptaria pagrindinių šalies valstybinių teatrų spektaklius, rečiau pasirodo tekstų apie nevyriausybinio sektoriaus kūrinius. Vis dėlto jie sudaro svarią dalį Lietuvos teatro kultūros. Remiantis „Bilietai.lt“ duomenimis, 2023 m. populiariausias pagal žiūrovų skaičių tapo nepriklausomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2018). Tačiau šį konkretų spektaklį, matyt, reikėtų laikyti išimtimi, o ne taisykle, nes kitas devynias iš dešimties pozicijų lankomiausiųjų sąraše užima valstybinių teatrų kūriniai.

Savo ankstyvoje vaikystėje – nuo 1998 m. iki ekonominės krizės laikotarpio – jutau nuosaikų, nedrąsų optimizmą. Pasaulis už gimtojo miesto ribų pamažu skleidėsi vilties ženklais: ryšį su tauta įkūnijo jaudinančios krepšinio rinktinės pergalės, valstybės ateities vaizdą iliustravo kosmopolitiška Valdo Adamkaus figūra, pietūs greitojo maisto restoranuose (per retas išvykas į sostinę) atrodė tarsi ranka pasiekiama amerikietiška prabanga, o pasaulinės kultūros sampratą pradėjo formuoti į namus atėjęs internetas. Eidamas į dokumentinio filmo „Karta.EU“ (Lietuva, 2024) seansą tikėjausi pamatyti praskleistą atsiminimų šydą ir įvertinti realesnį šio laikotarpio kontekstą; galbūt net pamąstyti, kokias viltis ar lūkesčius tuo metu galėjo puoselėti mano tėvai ir kuo teko džiaugtis ar nusivilti, stebint nenuspėjamai augančią nepriklausomybės vaikų kartą.

Vidmantas Bartulis (1954–2020) buvo plačios širdies asmenybė. To širdingumo daug liko ir jo muzikoje. Gal todėl minint kompozitoriaus 70-metį tarp Šv. Kristoforo orkestro, diriguojamo meno vadovo Modesto Barkausko, ir publikos užsimezgė toks vieningumo ryšys. Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė pristatymo žodyje palinkėjo patirti gelmiškų apmąstymų ir bartuliškos šviesos. Linkėjimai išsipildė su kaupu.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblis „Musica humana“ šiemet švenčia 50-metį ir balandžio 24 d. kviečia į jubiliejinį koncertą „Muzika žmogui ir dangui“ Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerte dalyvaus pats ansamblis, vadovaujamas Roberto Beinario, choras „Vilnius“, moksleivių chorai „Viva voce“ bei „Kivi“ ir didžiulis būrys solistų. Jubiliejiniame vakare skambės Marco-Antoine’o Charpentier „Te Deum“, lietuviškų miuziklų „Sidabrinis Ežerinis“, „Dzūkiška sakmė“, operų „Meilės legenda“, „Neringa“ fragmentai – muzika, pabrėžianti dabartinį ansamblio kūrybinį ir stilistinį įvairiapusiškumą. Bus pristatyta naujausia kompaktinė plokštelė ir ansamblio jubiliejui skirta knyga.

„Tai, kas būdinga mūsų laikams, yra kova dėl žodžių, galia apibrėžti pasaulį ir jo ekonomiką, galia pranešti ir formuoti naujienas. Ta kova sukasi apie tai, iš kokių žodžių yra suformuluotas pasaulis. Žodžiai kuria realybę, todėl labai svarbu yra turėti žodžius ir priemones jiems platinti.“ (Andris Snæras Magnasonas, „Apie laiką ir vandenį“, vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022, p. 211)

Daumantas Kirilauskas niekada neina lengviausiu keliu. Nuolat rengiamuose rečitaliuose atlieka sudėtingas programas, įrašinėja išskirtinio svorio (turinio atžvilgiu) kompaktines ir vinilines plokšteles. Išleido jau 17 solinių albumų, kurių naujausias (vinilo plokštelė ir CD) pasirodė visai neseniai – su retokai Lietuvoje girdimais Ludwigo van Beethoveno kūriniais: Fantazija g-moll, op. 77, bei sonatomis Fis-dur, op. 78, ir A-dur, op. 101.