Filmui „How to Have Sex“ (D. Britanija, Graikija, 2023) tik prasidėjus, pamaniau, kad bus sunku: lėktuve kvykiančios, viauksinčios energingos merginos su išmaniaisiais telefonais rankose, demonstruojančios ekstremalius jausmus, priminė vaizdelius su lietuvių sporto sirgaliais. Toks iš visų kūno plyšių sklindantis džiaugsmas erzina ne tik realiame gyvenime. Bet lėktuvas nusileido Kretoje, prasidėjo Taros (Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis) svajonių atostogos, ir viduje kirbantis moralizavimas užleido vietą norui suvokti savaip egzotiškus jaunimo papročius.

„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.

Tenka pripažinti: kaip ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, vertindami jiems pateikiamus projektus, taip ir muzikinio gyvenimo vertintojai, išskirdami prasmingiausius darbus, tapusius reiškiniu, nesame visai objektyvūs. Visko neaprėpiame net Vilniuje, o reikėtų pamatyti plačiau: išgirsti kauniečių darbus (ar reiškiniu buvęs simfoninis orkestras neprarado pozicijų? Gal muzikinį gyvenimą praturtino naujas spektaklis ar festivalio šuoras? Intrigavo pastatyta Miko Petrausko operetė); reikėtų gyvai vertinti Klaipėdos muzikinio teatro darbus, festivalius, koncertus (ne tik pagal puikią sklaidą); atrodo, kad pajūryje įdomiu reiškiniu tampa Mindaugo Bačkaus vadovaujamas kamerinis orkestras. Štai Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė už teatro aukšto meninio profesionalumo skrydį ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymą apdovanota 2023 metų panevėžietės titulu. Spektaklio nemačiau, bet darbas reikšmingas ne tik miestelėnams – atliktas skambant gyvai muzikai. Jeigu teatras bus remiamas, kūrybinga vadovė tikriausiai galės kolektyvą įgalinti tapti savitu reiškiniu vertinant ne tik regionų kriterijais.

Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.

Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.

Lenkų teatro režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas Krystianas Lupa, pripažįstamas vienu iškiliausių Europos teatro menininkų, šių metų lapkričio 7-ąją pasitinka aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Šia proga verta priminti 2020 m. Lietuvoje išleistą jo knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“ (iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė; Vilnius: „Teatro tekstų biblioteka“).

Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.

Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.

„Karas tapo rutina, niekas nebestebina. Tai sunku derinti su filmų kūrimu. Galvoju, ar bent jau anksčiau galvojau, apie save kaip autobiografinių filmų kūrėją, ieškojau metaforų, išreiškiančių gyvenimą. Tikriausiai kitas mano filmas bus labai žiaurus, bet tuo pačiu metu ir cringe (angl. nepatogus humoras). Žiaurumas, nepatogus komiškumas, skausmas ir stebuklas. Šie žodžiai paaiškina dabartinį mano gyvenimą“, – sako Antonio Lukichius, vadinamas vienu originaliausių Ukrainos jaunosios kartos režisierių. Nuo išties įdomaus pokalbio su juo ir siūlytume pradėti pavasarinio „Kino“ skaitymą.

Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.