Raktažodis: Živilė Pipinytė

Augti

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“

Geri ketinimai

Pavelas Čiuchrajus niekad nekūrė propagandinių filmų. Greičiau atvirkščiai – jį domina gana dviprasmiškos aistrų dramos tragiškų istorinių įvykių fone. „Oskarui“ nominuotame filme „Vagis“ (1997 m.) Čiuchrajus rodo Antrojo pasaulinio karo sulaužytus žmones. Pagrindinis herojus yra niekad nematyto tėvo besiilgintis berniukas. Iš jo ilgesio žiauriai pasityčioja ciniškas vagis – motinos mylimasis. Į 7-ojo dešimtmečio pradžią nukeliančio „Vairuotojo Verai“ (2004 m.) veikėjas – įtakingas generolas, norintis ištekinti neįgalią dukterį už savo vairuotojo. Pastarajam – tai šansas padaryti karjerą. Tačiau į keistai besimezgančios meilės dramą įsikiša galinga Kremliaus intrigų mašina. Čiuchrajaus veikėjai dažniausiai pasijunta bejėgiai, nesugeba pasipriešinti valstybei, viduje glūdinčiam blogiui, išoriniams prievartos mechanizmams. Šiuose filmuose akivaizdi režisieriaus ištikimybė vadinamajam didžiajam stiliui – melodramiškam siužetui, spalvingiems personažams, kurie priversti rinktis tradicines vertybes arba išduoti ir būti išduoti. Čiuchrajaus filmams būdinga tiksliai atkurta epocha, jų pasakojimas epiškas, režisierius neeksperimentuoja kino forma. Todėl vieniems kritikams jie a priori atrodo senamadiški, pernelyg tradiciški, kitiems stilius primena retro kiną. „Šaltajame tango“ („Cholodnoje tango“, Rusija, 2017 m.), kaip kad „Vagyje“ bei „Vairuotojuje Verai“, liečiamos meilės ir neapykantos, išdavystės temos, tik veiksmą Čiuchrajus perkėlė į svetimą teritoriją – Lietuvą. Šis pasirinkimas, regis, ir lėmė akivaizdžius filmo trūkumus, nors ketinimai buvo geri.

Deivė Diana dirba Luvre

Smalsumas ne visada išeina į naudą. Nemėgstu monotoniškų filmų apie komiksų veikėjų žygdarbius, tik Timo Burtono „Betmenas“ (1989) iki šiol žavi savo postmodernistinie art deco stiliaus analize ir visomis to žodžio prasmėmis ryškiais veikėjais. Tačiau kai į akis pakliuvo teigiamos „Nuostabiosios moters“ („Wonder Woman“, JAV, 2017) recenzijos, pasidarė smalsu. Juolab kad režisierė Patty Jenkins 2003-iaisais sukūrė gana įsimintiną filmą „Monstras“ apie garsiausią amerikiečių serijinę žudikę, atnešusį „Oskarą“ Charlize Theron.

Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1939-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti karininkui Stivui išgelbėti pasaulį nuo nacių nešamo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad šis menkiau pažįstamas iš dokumentinių kadrų ir kūrėjai gali laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove. Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana. Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, kur buvo vienintelis vaikas. Dianos motina, amazonių karalienė Ipolita (Connie Nielsen) kadaise nugalėjo piktąjį karo dievą Aresą (jis mums geriau žinomas kaip Marsas, bet lietuviškuose filmo titruose šis dievas vadinamas Arijumi). Ji netiki, kad šis gali grįžti, todėl nenori, kad duktė taptų kovotoja. Tačiau ir Diana, ir jos teta Antiopė (Robin Wright) nori mokytis kovų meno. Suaugusi Diana taps nenugalima. Ji patikės, kad gali išgelbėti pasaulį, kai sužinos, kad jame jau ketverius metus vyksta karas. Tai atsitiks, kai Diana ištrauks iš jūros gelmių vokiečių pamuštą lakūną, kuris yra britų šnipas Stivas (Chrisas Pine’as taip panašus į jauną Leonardą DiCaprio, kad kartais atrodo, jog akyse dvejinasi). Diana tiki senomis legendomis, esą Dzeuso sūnus Aresas sugadino žmones, juos sukiršinęs ir išmokęs kariauti, todėl ji nusprendžia sunaikinti šį dievą ir išgelbėti žmoniją. Diana nusprendžia vykti kartu su Stivu. Iškart perspėju, kad žiūrint filmą neverta stengtis prisiminti graikų dievų istorijų, nes mitologija filmo kūrėjai naudojasi laisvai ir pasiima tik tai, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, filmo Diana puikiai moka naudotis lanku ir deive pavirsta tik filmo pabaigoje. Piktoji Kirkė filme tapo genialia mokslininke – nuodingųjų dujų išradėja (Elena Anayja), kurios užrašus ir pavogė Stivas. Ji subjauroto veido, primena raganą – vyriškų baimių simbolį.

Kalbant apie save

Pagrindinis estų režisieriaus Vallo Toomlos filmo „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, Estija, Latvija, Lietuva, 2016) veikėjas yra namas. Jis stovi beveik pačiame pajūryje, yra idealiai pritaikytas prie gamtos ir peizažo, o šiuolaikiškas medžio ir stiklo derinys bei puikiai kiemo įrėmintas baseinas tik pabrėžia ypatingą prabangą. Namo viduje daiktų nedaug, jie atrodo lyg ką tik atvežti iš baldų salono, interjerai tobuli ir, regis, atspindi šeimininkų finansines galimybes bei estetinius prioritetus. Tai tobulas ir brangus skandinaviškas dizainas, kurio atgarsius kartais matome liaudiškose „Ikea“ parduotuvėse. Man regis, estų režisierius Vallo Toomla įsitikinęs, kad šis namas paryškins ir jo priklausomybę skandinavų kino tradicijai, juolab kad naujos švedų kino žvaigždės – šiųmetinių Kanų nugalėtojo Rubeno Östlundo ankstesnio filmo „Force Majeure“ – įtakos „Apsimetėliams“ paneigti būtų neįmanoma, nors šeimos santykių krizė, atsiskleidžianti jos nariams išvykus atostogauti, šių dienų kine rodoma vis dažniau. Be abejo, tai susiję su filmų personažų ir jų autorių požiūriu į gyvenimą, kai vienu svarbiausių prioritetų tampa laisvalaikis.

Dešimt metų ir likęs gyvenimas

Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.

 

Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.

Pabudimas

Marco Bellocchio pavardė mažai ką sako lietuvių žiūrovams, nors jis – garsiausias 7-ojo dešimtmečio italų kino maištininkas. Filosofiją ir kiną Romoje bei Londone studijavęs režisierius kartu su Bernardo Bertolucci laikytas italų kino atsinaujinimo simboliu. Savo mokytojais jis vadino Michelangelo Antonioni ir Luisą Bunuelį, nors šie gana įtariai žiūrėjo į jaunojo sekėjo darbus. 1965 m. dvidešimt šešerių Bellocchio debiutavo skandalingu filmu „Kumščiai kišenėse“, kuris buvo vadintas antikatalikišku bei patologišku ir kuris iki šiol išlieka vienu radikaliausių 7-ojo dešimtmečio kino pavyzdžių. Filmas nepaseno, nors dabar svarbiausia gal pasirodytų ne maišto, o šeimos tema ir tai, kas paskatina pagrindinį veikėją nužudyti motiną bei neįgalų brolį. Šeimos temai režisierius ištikimas iki šiol. Pernai Kanuose pristatytas „Saldžių sapnų“ („Fai bei sogni“, Italija, Prancūzija, 2016) iš pradžių taip pat įspraudžia veikėjus į ankštą ir tamsų butą. Tačiau jame gyvenančius Masimą (Nicolo Cabra) ir jo mamą (Barbara Ronchi) sieja ne neapykanta, o begalinė meilė. Berniukas taip prisirišęs prie motinos, kad negali susitaikyti su jos staigia mirtimi Naujųjų metų išvakarėse. Filmas „Saldžių sapnų“ rodo kelias dešimtis Masimo gyvenimo metų – nuo vaikystės iki tol, kai jis pagaliau susitaikys su motinos mirtimi, leis jai simboliškai išeiti iš savo gyvenimo.

Žvaigždėtas dangus

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.

Jaunieji lietuviai

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Plakatas tautos šventei

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

 

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

PUSLAPIS
9

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”