Raktažodis: Živilė Pipinytė

Filmus kuria keistuoliai

Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“

Plakatas tautos šventei

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

 

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

Klausimai sau

Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.

 

„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.

Iš nulinės tikrovės

Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.

 

Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.

Su tavim ir be tavęs

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

Apie konstantos svarbą

Visada žinojau, kad filmas gali padėti suprasti save, pakeisti gyvenimą arba bent požiūrį į kai kuriuos svarbius dalykus. Man taip yra atsitikę ne kartą nuo tada, kai dar mokykloje pasižiūrėjau Michelangelo Antonioni filmą „Riksmas“. Filmas buvo pervadintas kažkaip kitaip, nes kino teatruose jau buvo rodomas Jaromiro Jirešo „Riksmas“ – vienas šviesiausių čekų Naujosios bangos kūrinių. Antonioni filmo įspūdį atsimenu iki šiol, nors tada nebūčiau galėjęs įvardyti. Jis kalbėjo apie vienatvę, kurią paauglys išgyvena, ko gero, daug giliau, nes dar nesuvokia kankinančio skausmo priežasties. Naujame „Kine“ apie panašius įsiminusius ir svarbius filmus rašo žurnalo autoriai. Apsidžiaugiau perskaitęs, kad Antonioni filmus mini Lukas Brašiškis, Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas. Dažnai prisimenami ir Andrejus Tarkovskis, Stanley Kubrickas, Krzysztofas Kieślowskis. Vadinasi, egzistuoja tam tikra konstanta, kuri padeda išsaugoti filmo vertės suvokimą, nepaisant visų postmodernistinių kino pokyčių ir vis iš naujo kino istoriją atrandančių naujų kritikų kartų.

 

Tos konstantos grėsmes straipsnyje apie Tarptautinį Toronto kino festivalį aptaria Santa Lingevičiūtė. Rašydama apie festivalio programą „Atradimai“, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai, ji tiksliai įvardijo pastarųjų metų kino madas ir išskyrė kelias temas, kurioms šie kūrėjai atiduoda pirmenybę. Lingevičiūtė pabrėžia, kad didžioji bėda yra ne filmų temos, o jų suprimityvinimas: „Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.“

Su mylimaisiais nesiskirkite

Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.

 

Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.

Juodasis ovalas

Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.

 

Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.

Kaip išmokti nebijoti

„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.

Apie policininką ir dabartį, kurios nėra

Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.

 

Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.

PUSLAPIS
8

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”