7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Žilvinas Landzbergas

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Reikalinga ar nereikalinga?

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Kaktomuša su aura

Pavydžiu šokėjams – jie gali išrašyti save tiesiogiai, pačia nuo įtampos virpančio kūno medžiaga, neieškodami tarpininkų žodžių, kurie, prieš virsdami kūnu, dar pareikalauja sugalvoti mintį. Įtempi smegenis ir – žiūrėk – kūnas jau suglebęs kėdėje, neberašo, o tavo vidinė tikrovė lieka kažkur anapus. Gal jos nė nebuvo.

 

Tačiau tai, į ką žiūriu Šiuolaikinio meno centre, nėra šokis, bent jau ne muzikos plaikstomo kūno rašmenys, nes ir muzikos nėra. Čia – Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“. Tarp Briuselio ir Amsterdamo gyvenančios menininkės Vilniuje atrinkti devyni žmonės (Tomas Dapšauskas, Raima Drąsutytė, Lema Lungytė, Viktoras Michnevičius, Greta Petrovskytė, Andrius Pulkauninkas, Matas Saladžius, Kristina Aglaja Skaldina, Povilas Šimonis), kai kurie – profesionalūs šokėjai, kas vakarą šeštą valandą atlieka ritualą: įtempia ir atpalaiduoja vienas kito raumenis, suminkštėjusiais kūnais šliaužia salėmis ir koridoriais, susikabindami į trijules ar dvejetus tampa laikinais padarais, palindę po juodu patiesalu kontrapunktu praslysta pro Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso parodą „Baltas suprematizmas“, keisdami formą įsmunka į tarnybines patalpas, ropoja laiptais žemyn kartu nusitempdami ir žiūrovų vorą, užsikniaubę ant riedlenčių grįžta į vestibiulį, iš kur vėl ropščiasi į viršų, kol galiausiai užlipę mediniais laiptais dingsta danguje. Taigi šis septynetas ne šoka, o patiria pastatą visu kūno paviršiumi. Veiksmo esmė aprašyta jau parodos anotacijoje, o jei kam dar būtų neaišku, tereikia išklausyti septyniais balsais atliekamą maldą, kurios žodžiai ne tik riedlentiškai raižo erdvę, bet ir formuluoja mintį: kūnas ant lentos, matuoju atstumus, pusiau kirmėlė, pusiau siurblys, pusiau kažkas...

Atgimstantys

Kovo 13-ąją, sekmadienį, kartu su Aurelija Maknyte pas Aistę Kisarauskaitę pasiklausiusios Martyno Švėgždos smuikavimo, sėdėjome Sodų gatvės bare „Dėvėti“ ir tęsėme jau su alumi. Kitoje gatvės pusėje vitrininis langas blykčiojo akinama šviesa. Kitiems galėjo būti keista, kad kažkoks suvirintojas dirba sekmadienį. Mes žinojome: tai Žilvinas Landzbergas ruošiasi naujos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos parodų erdvės atidarymui. Iš Maloniosios g. 6 Žvėryne ji persikėlė į Sodų g. 4 prie stoties, kur dar neseniai veikė vien dėvėtų drabužių, ūkinių ir sekso prekių parduotuvės, kazino, lombardai ir būrėjai. Dabar senosios skurdo iškabos ir seksualinio išnaudojimo, girtuoklystės bei nusikaltimų ženklai tampa turistine atrakcija, šios teritorijos „brendu“, sėkmingai pardavinėjamu „tikro gyvenimo“ patirčių suvenyru. Man, čia gyvenančiai nuo 2000-ųjų, įdomu stebėti šį virsmą iš tikro ir tikrai pavojingo gyvenimo į netikrą, bet malonią pakuotę vartotojams. Menas čia įžengia kaip trūkstamas būsimosios madingo rajono mozaikos elementas. Tuo džiaugiuosi nepaisydama vis didėjančio triukšmo naktiniuose baruose ir perspėjimų apie grobuoniškas verslo užmačias.

Gaudymas už žodžių

Vieną rytą, tokį patį kaip ir visi kiti, televizoriaus ekrane netyčia užmačiau kalbant jaunus kuratorius ir menininkus. Dėstė intelektualizuotai kaip kokie Deimantai Narkevičiai. Kai kamera pasisukiojo po ekspoziciją, vaizdai priminė Žilvino Landzbergo kūrybą. Gal dėl tos (Onos Juciūtės „Pelenė“) išardytos dalimis kėdės ar (Džiugo Šuklio „1 kubas su ratukais“) kilimo, kuris pas Žilviną tampa ir ritualo vieta, ir namų ribomis, ir dar maža visata, kai to reikia. Kadangi abu minimi autoriai labai skirtingi, susidomėjau. Nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kaip taip gali būti.

Parodoje „Per plauką“ prie darbų neradau etikečių ir dėl to visa atrodė tvarkingiau. Užtai yra lapas su kūrinių numeriais ir aprašymais. Kiek mįslingas, bet labai labai norint šį tą galima suprasti. Įvadiniame aprašyme parodos koncepcija kaip brolis dvynys panaši į sausio 6-ąją tik uždarytos parodos „Ne apie žodžius“ Šiuolaikinio meno centre. Ją kuravo Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.

Dailė

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Ar gali sugyventi sena ir nauja?

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.

Čiaupo vanduo kaip metodas

Rugsėjo 2 d. Rusų dramos teatre pristatyta Audriaus Pociaus kuruota jungtinė šiuolaikinio meno paroda „TapWater“. Parodos pavadinimas („čiaupo vanduo“) man priminė miegamųjų rajonų daugiabučių rūsiuose tvyrantį duslų kvapą ir mano santykį su čiaupo vandeniu. Kartais nedrįstu gerti vamzdynų vandens tiesiai iš čiaupo. Ilgas vandens kelias iki mano burnos kelia nepaaiškinamą baimę.

„Tap Water“– vienas įdomiausių rudens pradžios reiškinių Vilniaus meno lauke. Lokacijos, nuotaikų ir objektų santykiai atneša netikėtų atradimų. Paroda kaip ekskursija buvo tobulas formatas šiai ekspozicijai ir vietai. Žiūrovui tai yra reta proga patekti į neafišuojamus teatro kampus, pakvėpuoti orkestro duobės dulkėmis ir kitaip išgyventi erdvę.

Ekskursijos vadovas sufleruoja judėjimo trajektorijas. Taip vedamas imi skaityti kūrinius kaip ištisą pasakojimą. Nors nemažiau patraukli būtų ir savarankiška klajonė po parodą, toks pasivaikščiojimas gali tapti nuotykiu, jei tai tektų daryti be jokio plano...

Ant Žvėryno tilto kalbėjomės su Audriumi apie čiaupo vandenį.

Menas versus jūra

 Rugsėjis prie jūros visuomet būna ypatingas. Malonus, minkštas oras, tušti paplūdimiai, vis dar daug saulės. Kelionę dar malonesnę padaro žinia, jog Klaipėdoje pirmą kartą bus rengiamos Galerijų dienos. Jų metu, rugsėjo 10–12 d., pasak pranešimo spaudai, bus pristatoma autentiška miesto vizualiųjų menų mozaika, apimanti dailę, dizainą, madą, architektūrą. Taigi su dideliais lūkesčiais vykstu į uostą atrasti naujų vietų ir vardų.

Dieną pradedu geriausiai žinoma vieta – KKKC parodų rūmais. Juose eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui skirta paroda, Edvardo Malinausko ,,Marinistinis ruduo“,  Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos ,,Sugrįžimai – veidai ir ne tik“. Su Galerijų dienomis jubiliejinė paroda (jos tęsinys eksponuojamas ,,Klaipėdos“ galerijoje) ir restrospektyvos neturi nieko bendro, tad jas paliksiu nuošaliau. Labiau sudomina tame pačiame pastate įsikūrusioje Fotografijos galerijoje pristatoma Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė. Jos fotografijų ir trumpų filmų paroda ,,Nėra laiko. Jie ir be jų“ neformaliai sudaryta iš dviejų dalių – Paskutinės vakarienės temos interpretacijos ir kitų vaizdų rinkinio. Pastarajame randami tamsios atmosferos kalnų, jūros ar miško peizažai ir surežisuoti, charakteringi portretai. Autorė mitus ir religinius simbolius perkeičia naudodama groteskiškas detales: nimfoms uždedamos vienodos popierinės kaukės, o raudonplaukė Marija Magdalietė su auskaru bamboje lyg undinė įsisupa į tinklą. Ypač išraiškingi apaštalai, susėdę aplink Kristų, jų beprasmis teatrališkumas. Saviti Bačkovaitės personažai tampa mano pirmuoju atradimu Galerijų dienose. 

Žilvino Landzbergo vasarvidžio nakties sapnas

Neabejojau, kad rašančių apie neseniai Šiuolaikinio meno centre atidarytą Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ bus daug, visi žvilgčios į anksčiau publikuotus tekstus, lygins, kas parašė gudriau, giliau, plačiau, tad būti vienai iš pirmųjų atrodė nelabai saugu. Bet štai Monika Krikštopaitytė lyg tyčia ėmė ir aplenkė mane, įvardino, išnarstė, tačiau paliko vietos kitiems tekstams pasakiusi, kad individuali interpretacija čia yra leidžiama („Gotikinis miškas“, 7 meno dienos, 2015 05 01). Taigi, štai antroji interpretacija.
 
Paroda prasideda sutikdama lankytojus milžiniška visą įstiklinto ŠMC kiemelio plotą užpildžiusia briedžio ragų skulptūra. Džiugu, kad vis dažniau išnaudojama ši patraukli ir savita erdvė. Žinoma, čia ištiesusi plačias šakas didingai ir tįso ta karūna iš parodos pavadinimo, pamesta vieno miško gigantų. Karūna, kelios paliktos milžino karūnos, lakuojamos lietaus ar paryškinamos saulės, savo faktūra, medžiagos apdirbimu, forma priminė praėjusioje Venecijos bienalėje Belgijai atstovavusios Berlinde De Bruyckere kūrinį „Kreupelhout – Cripplewood“ (2012–2013). Jos didžiuliai vaško medžiai, apvynioti bandažais, lyg suluošintas žmogaus kūnas gulėjo prieblandoje ir rašytojo J.M. Coetzee’s tekstu pasakojo šiurpinančią mistišką istoriją. Landzbergo ragai vien jau savo dydžiu panašūs į gigantiškus išvirtusių medžių kamienus, bet jie – taikaus ir spėjamai lengvo atsiskyrimo su buvusiu kūnu, pasenusia būsena liudijimas. Guli šie išaugtinukai aiškioje pavasarinėje saulės šviesoje, kitaip nei Berlinde De Bruyckere kūrinys tamsoje, tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto didžioji Landzbergo parodos dalis taip pat yra naktinė, nors pro balandinės viršų ir skverbiasi saulės spinduliai. Kita vertus, menininko sukurta tamsa visai nebaugina, ji minkšta, rami kaip medžių tankynės šešėliai ar vakarinė prieblanda, naikinanti kontūrus ir beveik nesujungiamus dalykus suauginanti į vientisą būvį. Krikštopaitytė Landzbergą įvardino kaip menininką, besitaikantį „į ikižodinę patirtį“ (ši sąvoka siūloma parodos anotacijoje), ir iš tiesų paroda daro poveikį be kietai suformuluotų konceptų, painių paaiškinimų, kaip veikia rugpjūčio nakties žvaigždės, vos juntama upės vėsa, jos ritmiškas murmėjimas karštą vasaros dieną, tyliai saulėje besiskleidžiantys augalai.
PUSLAPIS
3