Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog pastaruoju metu Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje rengiamos parodos tampa maloniomis staigmenomis ir sulaukia ypač didelio žiūrovų susidomėjimo. Šįkart dėmesio centre – VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: vietos atmintis“ ir dvi ją lydinčios personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus proga surengtoje skulptūros parodoje „80-mečio susitikimai“ kuratoriai Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė pasiūlė įdomų sprendimą – pakviesti visus pagal sąrašą skulptorių sekcijos narius į simbolinį susitikimą. Menininkai turėjo galimybę savo nuožiūra išsirinkti po vieną kūrinį, kurį norėtų eksponuoti. Taip Šv. Jono gatvės galerijos sales pripildė kūriniai, leidžiantys susipažinti su Lietuvos skulptūros tradicija, išvysti plačią šios meno srities įvairovę, pasireiškiančią per skirtingas temas, individualų medžiagos, formos ir erdvės traktavimą.

Modernaus meno centras jau kelerius metus aktyviai užsiima kultūrinių, dažniausiai dailei skirtų leidinių publikavimu. Nemažą jų dalį užima verstinės knygos, skirtos augintis naujus meno suvokėjus, t.y. jaunuomenei skirti leidiniai. Jų neaptarsiu, nes svarbiausiais pastarojo meto įvykiais manau esant mėginimus pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą.

Nors Vilniuje kasmet į žemę įcementuojama kas nors apverktino, tai dar nereiškia, kad Lietuvoje nėra geros skulptūros tradicijos. Beveik pripratome, kad vieši reikalai visuomet labiau susiję su politika, kartais net kultūros, tačiau ypač retai su menu. Truputį gaila, kad oficialūs asmenys su suburta minia susirenka paploti prie tų prastų kūrinių, ir nė kiek – kad gerieji sukelia skandalą. Taip ne tik sutaupoma reklamai, bet ir atsiranda kuo nustebinti užsieniečius. Tokio ironiško linksmumo galėtų būti ir mažiau, tačiau kadangi, nepaisant nepalankaus fono, visiškai ramiai galima išvardinti daugiau nei tris gyvybingus, vis dar labai įdomiai ir nemažiau aktualiai kuriančius klasikus(-es) (Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Robertas Antinis, Ksenija Jaroševaitė etc.), taip pat be įtampos – nemažiau jaunų įdomių autorių (Žilvinas Lanzbergas, Justė Venclovaitė, Nerijus ir Andrius Erminas, Donatas Jankauskas etc.), o paskui dar įsibėgėjusi ir pamiršusi cechinius apibrėžimus vardinčiau ir vardinčiau visus(-as) įdomius(-ias), dreifuojančius tarp objekto, performanso ir instaliacijos, manau, kad skulptūrai (suvokiant ją ir siaurai, ir itin plačiai) Lietuvoje viskas gerai. Šią vasarą galėjau tuo įsitikinti dar tris kartus. Politikų ir pokalbių apie dvasios milžinus ir skrydžius ten, žinoma, nebuvo.