Muzikinė kultūra ir muzikinis gyvenimas sociologijoje vertinama kaip dvi atskiros sritys. Klausimas: kaip muzikinis gyvenimas atliepia muzikinės kultūros lūkesčius, ar sprendžia strateginius uždavinius? 2022-ųjų muzikinis gyvenimas vertintinas kaip labai intensyvus. Naujų formų mezgant ryšius su klausytojais vis randa Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis teatras, Nidos kultūrininkai. Vis dar tik fragmentiškai girdime apie Kauno, kitų miestų profesionalių kolektyvų veiklą.

Šarūnas Nakas – kompozitorius, muzikantas, švietėjas, eruditas – į Lietuvos kultūros pasaulį it kometa įsiveržė dar studijų metais, iškart suradęs savo unikalų pasaulėvaizdį, kuriame dera visiškai naujas žvilgsnis į komponavimą, scenos meną, kultūros paveldą ir originali įvairių pasaulio tradicijų refleksija. Jis meistriškai suderina akademinę mokyklą, jos griežtus reikalavimus dėl profesionalumo ir eksperimentą, pasireiškiantį kaip hepeningas ar performansas.

Ne taip dažnai šiuolaikinės menotyros diskurse svarstomas vienos ar kitos meno rūšies žanrų (juos straipsnio autorė vadina genotipais) klausimas. Tam prielaidą dar paskutiniais XX a. dešimtmečiais davė sutartinis šio fenomeno nuvertinimas. Kartais atrodė, kad atskirų meno sričių tyrėjai lenktyniauja siūlydami kuo rafinuotesnes metaforas, pažyminčias jų išnykimą.

Atsigręžę į praeito šimtmečio vidurį, regime nuoseklų tautinės savimonės stiprėjimą visose kultūros srityse. Pakilimą anuomet inspiravo poezijos pavasariai, autentiškų etnografinių ansamblių kūrimasis, Justino Marcinkevičiaus ir Juozo Grušo dramos, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos poezija, Rimanto Šavelio proza, Kazio Sajos ir Sauliaus Šaltenio pjesės, Jono Jurašo ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, Šarūno Nako Naujosios muzikos ansamblio veikla ir lygia greta ryškiausių to meto kompozitorių bei atlikėjų kūryba – visa tai, kaip priešinimasis priverstiniam dvasios karantinui, išugdė galingą kultūrinį proveržį, artinant istorinę laikotarpio kulminaciją – Sąjūdį.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda, skirta pažvelgti į vieno ryškiausių XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio (1919–1984) gyvenimą ir kūrybą. Su viena iš parodos kuratorių Egle Juocevičiūte apie parodos rengimo iššūkius, gausų archyvinį Balsio palikimą ir jo vizualumą kalbasi dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija Vilniaus knygų mugėje pristatė vieną naujausių savo leidinių – kolektyvinę muzikologių Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės ir Vitos Gruodytės monografiją „Nailono uždanga“ (2018). Tai dvitomis, kurį sudaro monografija „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ ir laiškų knyga „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“. Vasario 21 d. mugėje įvykusi diskusija „Nailono uždanga. Lietuvių muzika tarptautinėje Šaltojo karo istorijoje“ atskleidė esminius naujos knygos bruožus. Diskusijoje dalyvavo monografijos autorės ir jų tyrinėjamos epochos dalyviai: muzikologas ir politikas Vytautas Landsbergis, dirigentas ir muzikologas Donatas Katkus, kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas. Pokalbį vedė istorikas Aurimas Švedas. Pateikiame kiek suglaudintą diskusijos versiją.  

Peržvelgusi pastaraisiais metais savo rašytas „Gaidos“ festivalio apžvalgas supratau, kad jau ne pirmą kartą kyla noras paskaičiuoti. Pernai stebėjausi unikalia koncentracija į vieno autoriaus (Davido Lango) muziką, užpernai pastebėjau, kad vien amerikietiško minimalizmo klasikai buvo tiesiogiai dedikuota daugiau nei ketvirtis festivalio.

Dauguma tarpukario meno kritikų, klausytojų, deja, kaip ir šiandien, vis dar neatveria savo vidaus Vytauto Bacevičiaus kosmosui. Juk ir visatoje esanti Nebula, kitaip vadinamas „sraigės ūkas“, tik pro teleskopą atrodo statiškas įvairių spalvų darinių raizginys.

Sekmadienio rytą gerdama kavą tylomis sau svarsčiau apie du praėjusio vakaro sukrėtimus. Iš pradžių Šarūno Nako „Kosminės vibracijos“, valandai įkalinusios sulankstomose „Skalvijos“ kėdėse (o buvo kas ir sienas ramstė), su tamsą periodiškai skrodžiančiais garsų šuorais, nuaidinčiais tolyn į tylą.

Stovėjau muziejaus viduryje, salėje, ant kurios grindų baltomis linijomis išbraižyti garsiausių kalėjimų kamerų perimetrai – pritrenkiamai mažo ploto celės, kuriose paskutines valandas leisdavo šimtai tūkstančių pasmerktųjų. Staiga suskambo telefonas ir nebuvo kitos išeities, kaip tik skubiai atsiliepti, bandant švelninti nejaukią situaciją. Besikalbant manęs paklausė, ar esu klausęsis Dalios Raudonikytės-With kompaktinės plokštelės, pasirodžiusios pernai. Taip aš sužinojau apie tą leidinį.

Plokštelė „Solitarius“ (išleista „New Focus Recordings“, FRC186, ℗ & © 2017 Dalia Raudonikytė-With) tikrai verta dėmesio, joje šešios 1996–2017 m. kompozicijos įvairioms instrumentų sudėtims. Galima sakyti, kad tai apgalvotas kompozitorės autoportretas, bent iš dalies atspindintis įvairialypius jos interesus ir spalvingą patirtį. Buklete minima, kad Raudonikytė-With domisi menais, literatūra, filosofija, kompiuteriniu programavimu, etnografija. Ji kuria muziką orkestrui, elektroakustiniams projektams, garso instaliacijoms, komponuoja konkrečiosios muzikos koliažus, bendradarbiauja su vaizdo menininkais.