Raktažodis:

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.

Čechovas, karas ir nuobodybė

„Vos tik pradedam gyventi, pasidarom nuobodūs“, – pabaigos monologą pradeda laisva menininkė Agnieška, o vaizdo projekcijoje jai už nugaros nusišauti ketinantis vokiečių karininkas taip ir nepaspaudžia gaiduko. Šiame finaliniame Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ vaizde, regis, sutelpa visa menama Čechovo esmė, į kurios paieškas jau visą šimtmetį leidžiasi ne vienas šio dramaturgo gelminių paslapčių pakerėtas režisierius, savo įžvalgomis siekiantis prapjauti žmogaus sielos pūlinius ir galbūt atrasti tai, ko neįtarė pats žymusis daktaras. Deja, kančia, nuobodulys ir neišsipildžiusios svajonės yra tie trys kertiniai akmenys, ant kurių dažniausiai laikosi šio autoriaus interpretacijų įvairovės statybos, Lietuvos teatre virtusios savotišku čechovizmo fenomenu.

 

Sovietiniais laikais Čechovo pjesių pasirinkimas buvo gana natūralus reiškinys, viena vertus, atliepęs valdžios raginimą statyti rusų literatūrą, kita vertus, puikiai tikęs išreikšti neapibrėžtas, merdinčias, kankinančias tuometines žmonių jausenas. Šiandien stebėti 1978 m. Eimunto Nekrošiaus sukurto „Ivanovo“ vaizdo įrašą su legendiniais Rūtos Staliliūnaitės ir Kęstučio Genio vaidmenimis darosi beveik nepakeliama – iš vidaus žmogų graužianti užslėpta kančia čia beveik totali, į spektaklį režisierius, regis, sudėjo visą epochos liūdesį (beje, Čechovas savo pjeses vadino komedijomis). Dar Juozapas A. Herbačiauskas, savo laiku ironizavęs rusų dramaturgija susižavėjusius tarpukario intelektualus, įrodinėjo, kad lietuviams labiau būdingas lengvas šekspyriškas, o ne sunkus rusiškas – turimas omenyje gogoliškas – humoras. Tačiau istorija pasisuko taip, kad pastarųjų vietą užėmė slegiantis čechovizmas, kartu su legendiniais Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliais tapęs lietuvišką teatrinę tapatybę formuojančia savastimi. Nieko keisto, kad laukiama jei ne šio dramaturgo dekonstrukcijos, tai bent kitokio, šiuolaikiško jo perskaitymo. O šiuolaikybė, žinia, reikalauja, kad norintieji įveikti Čechovą ne tik išdrįstų paspausti gaiduką, bet ir „nužudytų autorių“.

Proga pamilti muziką

Nieko nestebina mintis, kad viena iš priemonių lavinti žmogaus dvasinį pasaulį, estetinį suvokimą ar emocinį jautrumą yra muzika. Kokybiškas meninis ugdymas formuoja pagarbą savo šaknims ir dvasinėms vertybėms. Neskatinant kūrybiškumo neįmanoma užauginti visapusiškos, harmoningos ir kūrybiškai veiklios asmenybės. Būtent tokią kilnią veiklą jau nuo 1967-ųjų puoselėja Vilniaus Naujininkuose įsikūrusi Broniaus Jonušo muzikos mokykla (anksčiau žinoma kaip 3-oji muzikos mokykla), kuri šiemet savo renginius skiria penkiasdešimties metų jubiliejui paminėti. Vienas tokių koncertų įvyko kovo 20 d. Vilniaus rotušėje, o jame pasirodė mokyklos pučiamųjų, styginių, vokalo, džiazo, liaudies bei slavų muzikos skyrių mokytojai, kurie, šalia solo numerių, specialiai šiam koncertui būrėsi ir į ansamblius. Koncertą komentavo mokytoja Laima Krasauskaitė.
 

Claros Wieck (Schumann) Scherzo, op. 10, d-moll, kurį prasmingai bei temperamentingai, nesivaikydama efektų, tačiau nestokodama romantinio polėkio atliko pedagogė pianistė Dovilė Bagdonaitė, tapo ypač gražia vakaro įžanga. Renginio svečius šiltu žodžiu pasveikinęs mokyklos direktorius Tomas Vaišė sceną vėl užleido atlikėjams. Pirmas malonus įspūdis tas, jog pačių mokytojų pasirinkta programa buvo itin spalvinga: nuo nuoširdžių ir energingų lietuvių liaudies dainų iki modernios klasikos, svaigaus tango ir gaivališko roko. Dviejų dalių koncerte skambėjo ir Ernesto de Curtis, Juozo Tallat-Kelpšos, Giedriaus Svilainio dainos, ir Michaelo Lee, Astoro Piazzollos instrumentinės pjesės, ir Carlo Stamitzo Koncertas dviem klarnetams ir fortepijonui (I d.), Franciso Poulenco Sonata klarnetui ir fortepijonui (I d.) bei daug kitų kūrinių, o koncertą su milžiniška energija užbaigė AC/DC „Back in black“.     

Šiuolaikinė muzika yra azartas

2013 m. savo svajonių drąsiai siekiantys jaunieji menininkai ryžosi suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“. Vos per ketverius metus kolektyvas pelnė pripažinimą Lietuvos bei užsienio šiuolaikinės muzikos scenose. Apie ansamblio muzikinę veiklą bei atlikimo meną kalbamės su kolektyvo įkūrėju, dirigentu Karoliu Variakoju.

Šimtmečių perspektyvoje

Atrodytų, apie Lietuvos skulptūros aktualijas buvo daug pasakyta konkurso Jono Basanavičiaus paminklui sukurti išprovokuotose diskusijose. Skulptūros negalavimų diagnozė aiški – skulptūra kaip paminklas mūsų (bent jau labiau įsigilinusios į kultūrą visuomenės dalies) kolektyvinėje sąmonėje asocijuojasi su sovietmečio stabais, ir retorika, ginanti tokią skulptūrą, teigiant, jog esą visi Vakarų Europos miestai pilni įvairiausių realistinių atvaizdų, deja, neįtikina.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje gana radikaliai pakitusi meno samprata šį žanrą galutinai nustūmė nuo arenos ir akademinių dailės studijų plotmėje, ir realiame dailės gyvenimo lauke. Taigi, viena vertus – „įpaminklinimo“ krizė, kita vertus – žūtbūtinis skulptūrų troškimas, kai aikštės ir skverai, kur jų nėra, tačiau potencialiai gali atsirasti, traktuojamos kaip socialinis ir kultūrinis vakuumas. O jei jau susitariama, kaip J. Basanavičiaus paminklo atveju, paminklą statyti, valstybė ir menas visiškai nesusikalba – pirmoji siekia meną įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus tarsi kokį šaligatvio plytelių keitimo projektą ir nenori suprasti, negirdi, kad sukurti ką nors rimtesnio reikia ir tam tikro laiko. Paminklo kūrimo ir įgyvendinimo sąnaudos negali būti vertinamos per kainos ir kokybės santykį.

Visko po truputį

Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.

Vytauto Kazimiero Jonyno paroda „Nuo Freiburgo iki Soho “

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje, M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkuose, kovo 25 d., šeštadienį, 12 val. atidaroma Vytauto Kazimiero Jonyno paroda „Nuo Freiburgo iki Soho “, skirta 110-osioms dailininko gimimo metinėms.
 
Grafikas, knygų iliustruotojas, pedagogas, skulptorius ir vitražistas, meno mokyklų steigėjas ir puoselėtojas V. K. Jonynas (1907–1997) paliko ryškų pėdsaką pasaulio meno panoramoje.

Laikas nuo Freiburgo iki Niujorko Soho – V. K. Jonyno gilių ieškojimų, kūrybinės brandos etapas. V. K. Jonyno galerijoje surengta jubiliejinė paroda „Nuo Freiburgo iki Soho” reprezentuoja šio meno universalo įnašą į pasaulinę tautų kultūrą, leidžia pažinti dar neatskleistus Jonyno kūrybos klodus. Virtuoziškose iliustracijose, skulptūrose, urbanistiniuose piešiniuose ir akvarelėse, teminėse ir mitologinėse kompozicijose, peizažuose ir portretuose ryškėja naujų žemynų meno dvelksmas, persipinantis su moderniojo meno ir abstrakčiojo ekspresionizmo elementais. Tolimų šalių horizontai neištrynė iš dailininko atminties meilės gimtajam kraštui, nuostatų apie tautinio meno svarbą, gebėjimo orientuotis menų ir stilių raidoje.

Taupomųjų kasų premija (1940) už K. Donelaičio „Metų“ iliustracijas, du aukso medaliai Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937), Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1945), LDK Gedimino III laipsnio ordinas (1993) – tai tik dalis garbingų apdovanojimų. V. K. Jonyną 90-mečio proga pasveikino popiežius Jonas Paulius II, Lietuvos Respublikos prezidentas. Prancūzams apie V. K. Jonyno veiklą primena medžio raižinių iliustracijos Prospero Mérimée „Lokiui”, vokiečiams – unikalūs pašto ženklai, iliustracijos J. W. Goethe’s knygoms „Jaunojo Verterio kančios” ir „Mainco apgulimas”, generolo F. Koenigo portretas, Vatikanui ir pasaulio katalikams – Jonyno apipavidalintas Vatikano paviljonas pasaulinėje Niujorko parodoje, vitražais ir mozaikomis dekoruotos bažnyčios JAV. Gebėjimas toli nuo tėvynės įkurti Dailės ir amatų mokyklą École des Arts et Métiers Freiburge, sutelkusią tautiečius menininkus, – ypač reikšmingas faktas.

V. K. Jonynas dėstė Mainco meno institute, Catan Rose meno institute ir Fordhamo universitete (JAV), surengė parodų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Olandijoje, JAV. Jo darbų gausu Europos ir JAV muziejuose, privačiose kolekcijose.

Paroda dedikuojama artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Parodoje eksponuojami kūriniai iš V. K. Jonyno galerijos ir LDM muziejaus rinkinių.

Paroda veiks: 2017 03 25–2017 06 01

Papildomą informaciją teikia: Vida Mažrimienė, tel. 8 647 26 611

 

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia į parodą TIXE

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune kovo 31 d., penktadienį, 17 val. naujos parodos TIXE atidarymas.

Laikas tiksi, nusinešdamas į nebūtį dalį mūsų istorijos, o muziejuose išsaugota istorija įgauna naują gyvenimą, pratęsdama pasakojimą besikeičiančioms kartoms. Pasitelkę veidrodį, šifruojame dar vieną parodos pavadinimą – EXIT/IŠĖJIMAS. Daiktų išėjimas iš privačių kolekcijų, namų, antikvariatų, aukcionų į muziejaus sales – į daug platesnę erdvę: į parodas ir ekspozicijas.


Muziejus jau dvyliktą kartą rengia naujai įgytų kūrinių parodą ir šį kartą pristato vertingiausius ir įdomiausius eksponatus, patekusius į muziejaus rinkinius 2011–2016 metais. Pirmoji tokia paroda buvo surengta 1973-aisiais.

Šioje parodoje, kaip spalvingame kaleidoskope, visko gausu – nuo nematytų M. K. Čiurlionio darbų, elegantiškų secesijos ir Art Deco baldų, nedidelio saldainio popierėlio, nuo išsaugoto tarpukario muilo gabalėlio, iki archyvinių nuotraukų, menininkų laiškų, naiviai siuvinėtų kilimėlių ar šiuolaikinių menininkų kūrinių.

Tokia eksponatų įvairovė padeda suvokti, kad muziejus renka kūrinius pagal skirtingas temas, kurios paskui atsiskleidžia parodose ir ekspozicijose. Tai ir išeivijos, ir šiuolaikinė Lietuvos dailė, liaudies menas, taikomoji dailė ir pramoninis dizainas, Lietuvos kultūros istorija ir užsienio šalių menas.

Tačiau pagrindinės muziejaus rinkinių temos yra, be abejo, M. K. Čiurlionio kūryba ir tarpukario Lietuvos menas. Tad jeigu pavyksta muziejų papildyti šių temų eksponatais, metai laikomi itin derlingais.

Tai paroda mėgstantiems ne tik žiūrėti, bet ir sužinoti. Todėl beveik prie kiekvieno eksponato įdomūs tekstai, kurie padės suprasti, kodėl būtent šis daiktas ar rinkinys atsidūrė muziejuje.
Rinkiniuose šiuo metu yra saugoma beveik pusė milijono eksponatų. Paroda pasakoja, kokiais keliais jie patenka į muziejų – ar jie atrandami antikvariatuose, perkami už valstybės ar muziejaus bičiulių paaukotas lėšas, yra padovanoti mecenatų ar nupirkti rėmėjų. Savo darbus dovanoja autoriai, muziejų pasiekia mirusių menininkų palikimai. Muziejus kiekvienais metais skiria po 8000–9000 eurų eksponatams įsigyti, beveik trečdalis kūrinių būna padovanoti, likusias lėšas skiria valstybė.

Nuo 2014 m., po 24 metų pertraukos, pagaliau pradėtos skirti lėšos šiuolaikiniam menui įsigyti. Ši sritis buvo visiškai apleista, kolekcijos tapo fragmentiškos, neatspindinčios realios meno situacijos. Sovietmečiu įsigalėjusi praktika iš kiekvienos reikšmingesnės parodos pirkti geriausius to meto kūrinius suformavo labai rimtą Kauno dailininkų kolekciją. Tačiau dabar prireiks ne vienerių metų, kad atkurtumėm tai, ko negalėjom įsigyti paskutiniais dešimtmečiais.

Eksponatų gyvenimas juos įsigijus yra labai įvairus: vieni keliauja tiesiai į ekspozicijas, kiti saugyklose laukia, kol bus formuojama paroda, kurios temai jie tiks, kiti tampa tyrimų objektais ir atsiranda knygų puslapiuose, dar kiti keliauja į restauratorių rankas, kad būtų prikelti naujam gyvenimui.

Paroda veiks: 2017 03 31–2017 07 02

Papildomą informaciją teikia: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis +370 698 80 411

 

 

Violončelės žvaigždė Alexanderis Kniazevas koncertuos Vilniaus kongresų rūmų scenoje

Violončelės virtuozas Alexanderis Kniazevas – vienas labiausiai trokštamų muzikų pasaulyje. Kovo 31 d. Vilniaus kongresų rūmuose klausytojams pasitaikys neeilinė proga gyvai išgirsti šį jau legenda tapusį violončelininką. Koncerte „Alexander Kniazev: violončelės magija“ vienu charizmatiškiausių savo kartos solistų vadinamas A. Kniazevas koncertuos kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro iš Didžiosios Britanijos Jan Latham Koenig.

Edas van der Elskenas: medžiojantis, keliaujantis, mylintis

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.

PUSLAPIS
687

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”