Raktažodis:

Renatos Heredios paroda „Postprodukcija“


Parodos atidarymas vyks 2017 04 25 (antradienį) 18 val. galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1. Vilnius)
Paroda veiks 2017 04 25–05 13 dienomis.

Galerijos darbo laikas: II–V 12-18 val. VI – 12-17 val.

Postprodukcija
Drabužiai ir projekto idėja – Renatos Heredios. Fotografavo Lina Albrikienė.
Fotografuota menininkių dirbtuvėse, parodose.Fotosesijose dalyvavo menininkės Lina Albrikienė, „Cooltūristės“ (Marta Ivanova, Laima Kreivytė, Dalia Mikonytė, Lina Zaveckytė), Aleksandra Fominaitė, Laura Garbštienė, Aleksandra Jacovskytė, Agnė Juškaitė, Eglė Karpavičiūtė, Aistė Kisarauskaitė, Galina Sviridova, Eglė Tamulytė (Shaltmira).


Projekto idėja– integruoti rūbą į kiek įmanomą autentišką, gyvą kontekstą, ieškant dermės tarp drabužio, žmogaus individualumo ir jam artimos aplinkos. Taip nutolstama nuo mados fotografijos kriterijų ir siekiama maksimalaus tikrumo, autentiškumo, priartėjant prie dokumentinės fotografijos, bet kartu kuriant ir fikciją: čia visgi neišvengiama pozavimo ir natūralumo imitavimo Pats drabužių atsiradimo procesas, „lipdant“ juos iš detalių –medžiagų gabaliukų, atraižų, į kūrybinį procesą įtraukiant kitus žmones, tapant ant audinio, siuvant ir perdarant drabužius iš„atgyvenusių“ arba išaugtų, bet turinčių tam tiktą emocinį krūvį–kuria istorijas, kurios vėliau pratęsiamos juos dėvint, integruojant į savo aplinką ir gyvenimo būdą. Mane visada domino ne tik tai, kas ant kūno, bet ir pats kūnas savaime: pats vidujybės, kūno ir drabužio santykis. Man drabužio kūrimas neišvengiamai susijęs su šiais aspektais.


Galima kurti madą, galima – drabužius. Aš pasirinkau kurti drabužius, bet mada kaip reiškinys mane taip pat neišvengiamai domina. Įdomu stebėti besikeičiantį jos ritmą,  atsikartojimus ir naujoves. Santykį su savimi, savo išore labai gerai nusako Nidos meno kolonijoje vykusio performanso metu menininkės Laimos Kreivytės pasakyta frazė, kad „moterys, kas jos bebūtų, jos vis tiek matuojasi“.Kitaip tariant, noras būti gražiai (net jei grožio suvokimas skiriasi nuo paplitusių normų) yra užkoduotas kiekvienoje iš mūsų.   


Teorinė šios parodos dalis – projekto dalyvių atsakymai į klausimus apie grožį, kūną ir visuomenės normas, savęs ir savo kūno suvokimą. Parodos atidarymo metu bus pristatyta nedidelė kolekcija, sukurta iš drabužių fotografijų pagrindu sukurtų raštų, atspaustų ant medžiagos. Juos demonstruos modelių standartus atitinkančios merginos. Parodos nuotraukų moterys ir modeliai – tarsi du priešingi poliai to, ką bando mums pateikti medijos. Vienus – kaip siektiną grožio etaloną, kitus – kaip tuos, kurie turėtų pasistengti būti kitokiais: gražesniais, tobulesniais, panašesniais į medijos formuojamus įvaizdžius.

Man grožis slypi priešybėse. Kaip sakė menininkė Agnė Juškaitė, „grožis spindi, bet spindi ir nedrąsa: tam tikri kompleksai, traumos.”

 

Paroda, skirta operos solistės Marijonos Rakauskaitės 135-ečiui pažymėti

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune balandžio 27 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma paroda, skirta vienos žymiausių prieškario Lietuvos operos solisčių Marijonos Rakauskaitės 135-ečiui pažymėti.

Tai buvo gyvybinga, spinduliuojanti žavesiu ir puikiu aktoriniu talentu asmenybė, savo sopranu turtinusi Lietuvos operą nuo 1924 iki 1948 metų.

Gimusi JAV, išauginta religingoje, bet labai kūrybingoje ir išsilavinusioje šeimoje, Marijona, atrodo, ir negalėjo pasirinkti kito kelio, kaip kūrėjos, besistengiančios įprasminti savo veiklą.

Meilę Tėvynei dainininkė neabejotinai paveldėjo iš savo tėvo Mykolo Prano Rakausko, buvusio knygnešio, kuris 1888 m. turėjo palikti Lietuvą, nes už lietuviškos spaudos platinimą grėsė tremtis. Taip pat tėvų dėka visi septyni Rakauskų vaikai mokėjo rašyti ir skaityti lietuviškai, nors mokėsi JAV.

1922 m. Marijona galutinai nusprendė įsikurti Lietuvoje. 1924 m. kovą dainininkė debiutavo G. Bizet operoje „Karmen“ – čia jos atliktas pagrindinis Karmen vaidmuo sulaukė didelio pasisekimo.

Apie 1935 m. Marijona sutiko savo „draugą gyvenimas iš gyvenimo“ – scenografą Liudą Truikį ir liko su juo iki pat savo mirties – 1975 metų.

Šioje parodoje galėsite susipažinti su dar niekur neeksponuotais Marijonos asmeniniais daiktais, laiškais ir nuotraukomis.

R. J. Ruibienė                                                                                                            
Paroda veiks: 2017 04 27 – 2017 06 04

 

Žmogaus širdis – pati tiksliausia vertėja

Savaitgalį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pasitinka su italų šiuolaikinio choreografo Mauro Bigonzetti spektaklio „Piaf“ premjera. Kadangi bilietų į visus šio sezono „Piaf“ rodymus jau beveik nebeliko, balandžio 21 dieną skelbiamas papildomas spektaklis.

 

„Kai su choreografu M. Bigonzetti tarėmės dėl būsimo pastatymo Vilniuje, aptarėme keletą galimų spektaklių variantų. Visgi pasirinkome „Piaf“, kaip labiausiai tinkantį pirmajai trupės pažinčiai su M.Bigonzetti choreografija ir kartu su šiuolaikinio šokio technika, kuriai nereikalingi klasikinio baleto bateliai“, – kalbėjo LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras.

 

Jis teigia, jog skiriamasis M. Bigonzetti choreografijos bruožas yra klasikinio šokio technikos „nesupančiotų“ judesių paprastumas ir natūralumas. Tai inspiravo kūrybai daugelį šiuolaikinių choreografų visame pasaulyje, ne išimtis – ir pats K.Pastoras. Beje, M.Bigonzetti visada dosniai dalinasi su kolegomis savo patirtimi ir žiniomis.

Meninio tyrimo paroda „Darbalaukis“

Balandžio 26 d. (trečiadienį), 17 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (I aukštas) atidaroma meninio tyrimo paroda „Darbalaukis“.

Tai ne meno ar dizaino, o meninio tyrimo paroda – kitaip tariant, meno doktorantų projektų ekspozicija, kurioje svarstoma, kaip pristatyti tyrimus ar jų etapus, kad jie būtų perskaitomi, peržiūrimi, perklausomi tiek meno bei dizaino, tiek mokslo kontekste, kadangi savo prigimtimi meno doktorantūra yra jų abiejų dalis. Sąvoka ekspozicija reiškia ir siekį surasti, kaip „iškloti“ (viešai pristatyti ir „publikuoti“) meninio tyrimo rezultatus ar procesus meno erdvėje atspindint tiriamąjį projektų pobūdį. Todėl parodoje naudojama kalba yra hibridinė – ji turi ir meno, ir mokslo kalbos savybių. Čia susijungia ir persipina grafinė raiška, medijų charakteriai, instaliavimo, plokštuminio bei erdvinio komponavimo principai, tyrimo metodologijos, struktūravimai, raktažodžiai bei mokslinių publikacijų aparatai. Trumpai tariant, šioje parodoje keliamas klausimas, kaip eksponuoti meninį tyrimą, ir siūlomi atsakymų variantai.

Darbalaukis – tai ir darbastalis, ir darbo proceso išklotinė bei ekspozicijos vieta, kurią dažnai mato tik pats besidarbuojantysis. Šioje parodoje ji atidengiama kolegoms ir žiūrovams ir pradedamas pokalbis tarp žmonių, artefaktų ir idėjų.

Kaip atrodo meno doktoranto darbalaukis ar jo momentinė nuotrauka? Gal tai aibė vaizdinių ir tekstinių elementų, išsimėčiusių po skaitmenį lauką (desktop)? Gal tai tvarkingai ir konceptualiai surūšiuotas kompiuterinis peizažas? Gal tarpusavyje besikalbantys objektai ir artefaktai, paskleisti ant darbastalio ar lentynos? Ar tiesiog minčių bei objektų žemėlapis ant studijos sienos ar grindų? O gal net įbalsintas ar įvaizdintas rašto ar tiriamasis darbas?

Parodoje regime 25 meno doktorantų (dailės arba dizaino krypčių) pozicijas. Darbalaukis čia tampa darbavaizdžiu, jo plokštumos išsidėsto erdvėje tarsi meninė publikacija, o dalyviai siūlo sprendimus, kaip kūrybiškai permąstyti programos ir institucijos nustatytus formatus.

Parodos kuratorius-moderatorius doc. dr. Vytautas Michelkevičius

Dalyviai: Arnas Anskaitis, Dovilė Bagdonaitė, Dovilė Dagienė, Eglė Grėbliauskaitė, Eglė Ulčickaitė, Elzė Sakalinskaitė, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Jevgenija Sidorevič, Jolanta Kyzikaitė, Justė Pečiulytė, Konstantinas Gaitanži, Kristė Kibildytė-Klimienė, Laisvydė Šalčiūtė, Marius Dirgėla, Mindaugas Reklaitis, Renata Maldutienė, Renata Obcarskė, Rokas Dovydėnas, Sandra Mockutė-Cicėnė, Sara Lundberg, Saulius Leonavičius, Tomas Daukša, Tomas Martišauskis, Vygintas Orlovas, Viktorija Sokolovskaja.

Paroda veiks iki gegužės 14 d.

Gegužės 3-4 dienomis doktorantai pristatys savo projektus parodos erdvėje.

Parodos atidarymo metu bus įteikti diplomai menotyros ir meno doktorantams apsigynusiems daktaro laipsnį nuo 2015 m. pabaigos.

 

Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“

Kviečiame Jus balandžio 24 d. (pirmadienį), 18 val. į Algimanto Mackaus poezijos vakarą
„Aš noriu tik žalios“. Eiles skaitys aktoriai Egidijus Stancikas ir Pijus Ganusauskas, muzikines improvizacijas atliks džiazo muzikantas Vytautas Labutis. Apie Algimanto Mackaus kūrybą papasakos humanitarinių mokslų daktarė Dalia Satkauskytė.
Tai trečiasis muziejaus organizuojamo ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“ renginys. Šiuo tęstiniu projektu siekiame priminti, pagarsinti ir pasidžiaugti lietuvių išeivijos kultūros lobynu. Praėjusiais metais įvyko Henriko Radausko kūrybos vakaras „Gėlė pasakė vėjui“ bei literatūros vakaras „Man užteko ilgesio“, skirtas Mariaus Katiliškio kūrybai (pagal M. Katiliškio, Liūnės Sutemos, Henriko Nagio kūrybą bei amžininkų prisiminimus).

Vakaras vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius).

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus administracija
Pilies g. 40, Vilnius; 2610771; 8 686 34622; el. paštas: slapeliumuziejus@gmail.com
www.slapeliumuziejus.lt

Tobula Bacho darna

Balandžio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje turėjome neeilinę progą pasiklausyti savo epochos ribas peržengiančią Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, BWV 245. Bachas visą gyvenimą rašė įvairiausių žanrų muziką. Tačiau paskutinis, Leipcigo, laikotarpis (1723–1750) išsiskiria reikšmingais vokaliniais instrumentiniais kūriniais. Jau pirmą  dešimtmetį Bachas sukuria net tris pasijas – pagal Joną, Luką ir Matą. Pastaroji – tai stambiausias kompozitoriaus kūrinys su monumentalia atlikėjų sudėtimi, taip pat vienas ryškiausių visos epochos muzikos šedevrų. Šis barokinis perlas ypatingas ir tuo, jog, galima sakyti, antram gyvenimui prikėlė visą Bacho muziką. Visiškai nepelnytai šis kūrėjas buvo žinomas tik gimtojoje Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas... Lygiai po šimtmečio nuo sukūrimo Felixas Mendelssohnas iš naujo atrado Bacho „Pasiją pagal Matą“, ją pats padirigavo Berlyne. Taigi, dieviškos harmonijos ir didybės sklidinas opusas tapo itin reikšmingas Bacho kūrybos atgimimui, davė ryškų postūmį jo muzikos sklaidai, natų spausdinimui, atlikimui.

Vaizduotės žaidimai ant betono

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.

Šešėliai tapybos kadruose

Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.

Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.

Žvilgsniai ir žodžiai

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

Tomo Gečiausko paroda „Vidutinio dydžio paveikslai

Galerija namuose „Trivium" (Vilkpėdės 7-105, Vilnius) pristato Tomo Gečiausko parodą „Vidutinio dydžio paveikslai", kuri vyks 04.21-05.17 d.
Atidarymas balandžio 21 d. 18 val.

Tomas Gečiauskas Vilniaus Dailės akademijoje tapybą baigė 1991 m. Nuo 2006 m. gyvena ir kuria Norvegijoje, todėl mūsų kultūros lauke yra mažai žinomas. Ši paroda – bandymas menininką grąžinti į Lietuvos kontekstą, sudominti publiką savitais jo kūriniais, kvestionuojančiais ir apmąstančiais paveiksliškumo sąvoką, kūrinio reprezentacijos funkciją, tam pasitelkiant ir subtilią ironiją.

Kaip sako autorius: „Objekto paviršiaus išorinė geometrija, medžiagiškumas, dažų sluoksnis, tekstas ir kt. yra vienodai reikšmingi elementai nustatant kūrinio statusą ir būseną, kai daiktas virsta paveikslu, kuris neatsisako savo daiktiškumo [arba atvirkščiai]. Daiktas reprezentuoja vaizdą. Vaizdas reprezentuoja daiktą."

 

PUSLAPIS
703

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”