Vyšnių skonio vakaras

Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr. Prieš pat einant į parodos atidarymą pažiūrėjau režisieriaus Abbaso Kiarostami filmą „Vyšnių skonis“ ir perskaičiau filosofo Nerijaus Milerio tekstą „Vaizdas be pasakojimo: nuo W. Wango „Dūmo“ prie A. Kiarostami „Vyšnių skonio“. Ir filmas, ir tekstas labai paveikė – sakytum, lyg koks eteris įgaravo pro nosį ir kažkur ties smilkiniais pradėjo zvimbti. Matyt, tas visą vakarą neapleidęs zvimbimas padiktavo ir atitinkamą aplinkos stebėjimo būdą, kurį pusiau sąmoningai, pusiau ne bandžiau įgyvendinti slampinėdama planetariumo koridoriais. Šis tekstas galėtų tapti to slampinėjimo dokumentacija ar ataskaita. Plačiau >>

Kas įsiminė 2011 metais dailėje

Viena iš kuratorių Eglė Mikalajūnė pristato parodą „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“. Tai jokiu būdu nėra ilgo tiriamojo darbo rezultatai (objektyvūs topai), o greičiau atminties improvizacijos (savotiškas jam session). Menotyrininkai buvo paprašyti rimtai arba vardan smagumo patyrinėti atmintį, pamėgint išskirti šių metų atradimus, parodas, menininkus(-es), knygas, tekstus, įvykius, meno kritikus(-es), mintis, diskursus, jei norėtųsi – nesąmones, lūkesčius, prieštaravimus, stebuklus, anotacijas, TV laidas, komentarus – tiesiog metų įspūdžius. Punktai buvo surašyti daugiau tam, kad sužadintų atmintį. Tačiau buvo galima jų ir visai nepaisyti. Dėkojame visiems įsitraukusiems! Plačiau >>

Apie miegalius

Ekspozicijos fragmentas Ši paroda pirmą kartą pristatyta Milano „Peep-Hole“ meno centre. „Miegaliumi“ taip pat vadinamas ir reiškinys, „kuris jau egzistuoja ir daro įtaką savo aplinkai, bet dar nėra pastebėtas, suvoktas“. Plačiau >>

Nuo objekto prie proceso

Laura Pold. „Lova“. 2010 m. Vis augantis jauniems tapytojams skirtas konkursas „Jaunojo tapytojo prizas" kasmet sulaukia dėmesio ir diskusijų. Konkursinis reprezentavimo pavidalas skatina kalbėti ne tik apie jaunus menininkus, bet ir apie konkurso funkcijas Lietuvos tapybos kontekste. Pasibaigus jau trečiam konkursui, nuomonėmis dalinasi menininkai ir menotyrininkės. Plačiau >>

Reportažai subjektyviai

Janso TV: Andrius Kviliūnas Daugiau nei prieš mėnesį Jono Meko vizualiųjų menų centre atidarytą parodą „Jansas TV“ verta aprašyti ir parekomenduoti. Parodoje per 12 monitorių rodomi 2010–2011 m. E. Janso sukurti reportažai apie menininkus, pasakojimai iš parodų atidarymų, interviu su šiuolaikinio meno kūrėjais. Plačiau >>

Apie alėjų alėją

Tautvydas Bajarkevičius. „Audiopasivaikščiojimas Laisvės alėjoje“. Nuotrauka iš galerijos archyvo. Neseniai skaičiau legendą apie Kauno vardo kilmę. Ją XIX a. greičiausiai susapnavo istorikas Teodoras Narbutas. Tikėta, kad lietuviai kadais garbino dievaitį Kaunį, graikų Apolono atitikmenį. Jam prie Nemuno statė statulas ir aukojo aukas. Neva nuo jo vardo ir kilo Kauno pavadinimas. Plačiau >>

Kažkas įkrenta ir tavyje pasilieka

Kadras iš filmo „Skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklo Laurynui Stuokai-Gucevičiui inauguracija. Vilnius“. 1984 m. Vis pasigirsta balsų, kad fotografo Algimanto Kunčiaus kino įrašų archyvas abejingų nepaliko. Laisva kamera užfiksuoti kelių dešimtmečių vaizdai atveria dažnam tik iš meno istorijos pažintą erdvėlaikį. O toks keliavimas sustingdytame laike visada vienaip ar kitaip paveikia. Plačiau >>

Kažko vis trūksta

Gintaras Zinkevičius. Iš serijos „Akcija. 1991–1992“. Šiais metais fotografijos meno festivalis „In Focus“ prasidėjo dizaino ir inovacijų centro „Titanikas“ parodų erdvėse. Čia pristatyta apžvalginė-suneštinė daugiausiai šiuolaikinės Lietuvos fotografijos paroda „Present: Rytų Europos fotostrategijos“, kuruota trijų kuratorių: Eglės Deltuvaitės, Andrzejaus Florkowskio ir Alvydo Lukio. Kadangi kuratoriai trys, paroda taip pat iš trijų neapibrėžtų, bet perskaitomų dalių. Plačiau >>

Bendras sapnas apie „aną laiką”

Julius Balčikonis. Kadras iš filmo „Giedraitienė“. Projektas buvo trumpai pristatytas mūsų laikraštyje (Nr.19, 2011 05 13). Straipsnio komentatoriams išprovokavus, bandome gilintis kaip sumanymas (su)veikė ir kokios tendencijos išryškėjo. Plačiau >>

Mąstant apie tiltus

Justė Venclovaitė. „Augalai iš LLTI kabinetų“. 2011 m. Prašmatnios metaforos yra kalbos švinas, poezijoje – diletantizmo kvapo šaltinis. Žodis „tiltas“ – vienas labiausiai nuvalkiotų dėl šios stiliaus formos, ypač oficiozinėse kalbose. Ten nuolat tas ar anas tampa „kultūros tiltu“, „tautų, istorijos tiltu“ ir taip toliau. Ne visada tampa, bet skamba oriai. Plačiau >>

Apie tris praradimus

Audronė Vaupšienė. „Instrukcija“ fragmentas. 2010-2011 m. Trys – turbūt parankiausias (ypač rašytinėje kalboje) skaičius, koks tik gali būti. Kita vertus, trejetas bet kokiame kontekste sukuria labai patogias aplinkybes įvairiausiems balansavimams. Būtų galima ilgai kalbėti apie „trijų” fenomeną. Galų gale, tai juk nuolat tikrinama ir darsyk pertikrinama pasakojimo galimybė. Plačiau >>

Gegužės 7 – vienos dienos renginys

Vileišių rūmai. 1956 m. Nuotrauka iš LLTI mokslinės bibliotekos fototekos Trys nepriklausomos kuratorės: Danutė Gambickaitė, Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, bendradarbiaudamos su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, rengia vienos dienos projektą-dedikaciją. Plačiau >>

Tik būk!

Nidos meno kolonijos pastatas. R. Narkaus nuotr. Kaip parašyti jau išspręstą ir nuspėtą tekstą? Pirma, negali kalbėti apie Nidos meno kolonijos atgaivinimą niekaip kitaip (problemiškai) - tik gerai. Tai geras ir teisingas sprendimas. Bet dar nepaleidžiu „beveik“ ar „nors“, tegu klaidžioja jie šiame tekste apie Nidos meno kolonijos atidarymą patys sau kaip menkutė geranoriška abejonė, neturinti išvadų, nes dar per anksti jas daryti. Plačiau >>

Apie vienos šalies ambasadą

Berlyno „Transmediale”. Atidarymo akimirka. J. Gröger nuotrauka. Plačiau >>

Fosilijos kitaip

Elva Olafsdottir. „Du suvenyrai iš mėnulio“. 2010 m. E.Olafsdottir nuotr. Iš tiesų menas (plačiąja prasme) ir archeologija (gr. senovės mokslas) gali turėti daugybę įvairiausių sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, archeologinis radinys dažnai būna meno kūrinys: papuošalas, papuošimas etc. Plačiau >>

Kas įsiminė 2010-aisiais dailėje

Marta Vosyliūtė. Instaliacijos „Sekta“ fragmentas. 2010 m. Paprašėme trumpam sustoti ir peržiūrėjus metų atminties atkarpą pasakyti, kas Jums taps šių metų prisiminimų žymekliais. Užklausimas buvo išsiųstas gana plačiai ir kvietė prisijungi visus norinčius. Dėkojame atsiliepusiems, radusiems laiko tarp šventinių rūpesčių. O Jus, kiekvieną asmeniškai, labai kviečiame pasidalinti savo įspūdžiais ir pastabomis komentarų skiltyje. Plačiau >>

Retoriniai pamąstymai apie vitrinas

A. Mikšio nuotr. Temstant, spiginant šalčiui, su kolege ir bičiule, aplankiusios Roko Pralgausko fotografijų parodą, trepsenome šalia ŠMC vitrinos. Prisispaudusios prie apšalusių stiklų stebeilijomės į Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės „Planetą", o ji savo ruožtu didelėmis žydromis „vitrininėmis" akimis žiūrėjo į mus. Plačiau >>

Apie tūkstančius pasakojimų

Bill Viola. „The Reflecting Pool“, 1977–1979 m. Kira Perov nuotrauka Videomeno ir kino paroda „Milijonas ir viena diena“ – tai pirmoji paroda Lietuvoje, kuri apmąsto „judančio vaizdo istoriją“ tarptautiniu mastu. Sakau „apmąsto“, nes iš tiesų tokia ji ir pasirodė – nuolatos mąstanti. Prisipažinsiu, kad iš pradžių užmojis – „apmąstyti jau daugiau nei šimtmetį vykstančią judančių vaizdų sklaidą kino, televizijos, interneto, šiuolaikinio meno ir kitais kanalais“ man pasirodė nors ir įdomus, bet sunkiai įgyvendinamas sumanymas. Tačiau apžiūrėjusi parodą nusiraminau – viskas gerai apgalvota, paaiškinta ir pakankamai aprėpta. Plačiau >>

Užsispyrėliškas menas ir keli jo pasispardymai

Knygos „Užsispyrėliškas menas“ viršelis Daugelis dalykų praėjus keliems dešimtmečiams vėl tampa aktualūs: tam tikra muzika, aprangos stilius, tam tikros meno formos, netgi koks nors bendruomeninis jausmas. Performansas, site specific kartais taip pat tampa savotiškomis 7–8-ojo dešimtmečio nonkonformizmo, avangardistinio maištingumo reminiscencijomis, kurios šiandien, regis, aktualesnės neprofesionalioje meninėje praktikoje. Plačiau >>

Apie kalbų lietuvį ir tylų lenką

Rafał Bujnowski. Be pavadinimo. 2008 m. Vos pravėrus galerijos duris pasitinka netikėtas vaizdas ir kvapas. Monochrominis juodos ir pilkos koloritas. Pelenais apibarstyti duonos kepalai su išskobtais Sokrato, Immanuelio Kanto ir Giordano Bruno veidais. Pastogė iš sudegusių knygų, užimanti didžiąją dalį pirmosios salės. Voratinkliais ir dulkėmis aplipęs lango rėmas su liepsnojančia žvakele ir ant grindų tyškančiu vašku. Iš butelių šukių sudėliotas trikampis, aplietas derva ir apmėtytas šiukšlėmis. Plačiau >>