Jūsų rankose – paskutinis 2008-ųjų „Kino“ numeris. Vadinasi,jame bus daugiau kalbama apie lietuvių kiną, nes kad ir kokia vargana būtų jo padėtis, metų pabaiga visada pažeria žiupsnį premjerų. Visko netgi nesutalpinome – dokumentika liks kitam kartui.

Šįkart kiti – vaidybiniai ir ne visai vaidybiniai, net sunkiai įvardijamo žanro filmai, kaip antai seniai puoselėtas prodiuserės Rasos Miškinytės sumanymas – juosta apie Vladislovą Starevičių,
kur meninė dokumentika susipynė su animacija. O filmas „Pilotas“ apskritai unikaliai kurioziškas, nepriskirtinas nei kino, nei politikos, nei reklamos, nei kuriai nors kitai sričiai.

Į Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“ žiūrovai neina. Filmą recenzuojantis Skirmantas Valiulis skundžiasi, kad po premjeros pataikė jį dar kartą pažiūrėti tik iš trečio karto, nes vis nesusirinkdavo būtina trijų žiūrovų kombinacija.

Giedrė Beinoriūtė, anot Rūtos Birštonaitės, „nuosekliai ir kukliai renka mažus dalykus ir deda juos į mažųjų kino formų kraitelę“. O nostalgiškas režisierės sugrįžimas į 9-ąjį dešimtmetį filme „Balkonas“ netikėtai priminė recenzentei prancūzų rašytoją Theophile’į Gautier, „kurio kiek perversiški personažai galėdavo retrospektyviai įsimylėti dailią mumijos rankutę ar tobulos krūties atspaudą vulkano lavoje“.

„Perpetuum mobile“ personažai – kažkur plaukiantys, bet niekur neišplaukiantys trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai. Šiuo metu baigiamo kurti Igno Miškinio filmo „Artimos šviesos“ personažai, paties režisieriaus žodžiais tariant, „bėga per gyvenimą, bet niekur taip ir nenubėga, (...) neišvažiuoja prie jūros, neišskrenda į Mėnulį. Jie lieka savo erdvėje, bet pamato ją kitokią. Jie suvokia vienas kitą. Ir save.“

Linkėdami lietuvių kinui visa ko geriausio, vis dėlto negalime nepastebėti, kad bendrinis jo bruožas – opusai apie save. Kino kūrėjai rizikuoja būti įdomūs tik sau. Neatsitiktinai mus per labai trumpą laiką pralenkė estai. Jų jaunieji režisieriai nėra abejingi opioms visuomenės problemoms. Tai patvirtina ir šiame numeryje recenzuojamas filmas „Klasė“.

„Mėgėjiška kūryba jau seniai nebėra sudedamoji ir tikrai vertinga edukacijos dalis. Ji masiškai veržiasi į dramos ir kino teatrus, reikalauja, kad ją vertintų kaip profesionalią, rengia festivalius,
dosniai dalijasi diplomais ir nori įtikinti, kad gali užimti profesionaliosios vietą,“ – feljetone liūdnai konstatuoja Živilė Pipinytė.

O apskritai „Kine“ rasite daug smagaus ir įdomaus pasiskaitymo, tarp kita ko, – ir apie tarptautinius kino festivalius: kas tai yra iš tikrųjų, kokia festivalių hierarchija ir įtaka kino kūrybai bei verslui. Tikimės, kad ši informacija bus naudinga ir lietuviškų kino renginių organizatoriams.

Už lango jau sužibo eglutės. Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų!

Kinas

TURINYS:

netrukus

• Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
• Kino atostogos

iš arčiau

• Ne vien tik neigiami Vincent’o Casselio personažai

tema

• Kino festivalių fenomenas

festivaliai

• Kino kriauklės iš San Sebastiano
• Gyvenimo ir mirties scenos Gdynėje

kino teatras

• Viki, Kristina, Barselona
• Žakas Merinas: mirties instinktas
• Elegija
• Naktys Rodantėje
• Klasė
• Japoniškas vesternas

lietuvių filmoteka

• Perpetuum mobile
• Balkonas
...