Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.
Po pasaulinės apokalipsės, Jūsų aprašytos romane „Telurija“, matome, kad gyvenimas įeina į vagą: pasiturintys žmonės turi naują pramogą – knygų keptuvą (grilį). Šašlykas skrudinamas ant „Idioto“, steikas – ant „Čevenguro“, estetams kepama tik ant Bachtino knygų. Atrodytų, velniškas juokas – nuspėjama reakcija į Jūsų kaip visada rafinuotą žaidimą. Bet kažkodėl skaitant knygą patiri priešingą jausmą – katarsį. Pokštas pavirto kultūros apraudojimu. Dauguma Jūsų knygų yra apie kalbą, „Pūga“ – apie erdvę. Dabar, regis, pavyko parašyti knygą apie kultūros dvasią, sklindančią iš sudegintų knygų.
Ką gi, tada galiu pasakyti, kad gyvenimas pasisekė (juokiasi). Prieš savo valią padariau tai, ko neplanavau. Iš tikrųjų aš norėjau parašyti linksmą nuotykių knygą. Bet, sprendžiant iš jūsų reakcijos, man nepavyko... Nors šioje knygoje, matyt, yra ir autoriaus liūdesys. Žinoma, knyga apie tai, kad literatūros pasaulis kaip šagrenės oda traukiasi, džiūsta. Ir tampa vis labiau antikvarinis. Bet vis dėlto pasakykite, ar bent kiek buvo linksma?..
Jau antrame puslapyje, kai nuskamba posakis „mūsų vidinė virtuvė“. Beje, nebe pirmą kartą Jūs kažkokiu neįmanomu būdu sujungiate literatūrą ir maistą. Iš kur tas nenatūralus maisto ir literatūros ryšys?
Pradėsiu nuo to, kad kulinarinės knygos man vienos įdomiausių. Tai tikri romanai. Juk maisto, kokio nors sudėtingo patiekalo gaminimas – tam tikras siužetas. Visas procesas gana literatūriškas. Jei nesiseka rašyti...
...gaminate?
Taip, einu į virtuvę. Arba čia, Berlyne, dažniausiai rašau rytais, o paskui einu pasivaikščioti. Tarkime, ateinu iki milžiniškos universalinės parduotuvės „KA De We“, pakylu į šeštą aukštą ir tiesiog žiūrinėju Rabelais vaizdus primenančius maisto produktų prekystalius, vitrinas, stebiu, kaip daugybė įvairių žmonių valgo čia pat pagamintą maistą. Šio proceso stebėjimas nepaaiškinamu būdu atpalaiduoja mane ir padeda papildyti energijos atsargas. Ir pats užsinoriu valgyti! Galiu ilgai postringauti šia tema, net užsiimti savianalize. Bet vis tiek tai duos tik formalų atsakymą į jūsų klausimą. Iš tikrųjų racionaliai valgio ir literatūros sintezės neįmanoma paaiškinti. Nežinau kodėl, bet šios stichijos traukia viena kitą kaip meilužiai.
Rusų inteligentijos tradicija remiasi žemo ir aukšto supriešinimu, žemo vaidmuo visada atitekdavo valgymui. Pavyzdžiui, blogi Vasilijaus Grosmano personažai mėgsta pavalgyti, jie ilgai ir kruopščiai kramto maistą, nuolat ką nors kramto. O geri žmonės visada valgo skubėdami, jie vis neturi laiko. Gal tai maištas prieš inteligentiškąją tradiciją?
Taip, prisiminkime dvi pagrindines inteligentų nuostatas: niekinantį požiūrį į maistą ir draudimą saldžiai bendrauti su vaikais. Bet tų sovietinių kalakutų norėčiau paklausti, o su kuo dar saldžiai bendrauti, jei ne su vaikais?
Maistas giliai persmelkia ne tik literatūrą, bet ir literatūros mokslą. Prisiminkite, juk yra toks posakis „Skaniai parašyta“ arba „sodri kalba“. Taip yra sakęs ne vienas redaktorius. Arba neigiamas požiūris: „nevalgomas romanas“, „autorius išvirė skaitytojams kažkokį keistą viralą“. Arba „beskonis literatūrinis šiupinys“, „romanas, kuriam pritrūko pipirų“.
Michelis Foucault yra sakęs: kad suprastum knygą, turi ją pamiršti. Jūsų siužetas veikia taip pat: „Sudeginti – reiškia suprasti.“
Sudeginti, kad pamiltum.
Bet juk tokia pat buvo ir „Telurijos“ idėja. Man pasirodė, kad nematote kito būdo išgelbėti pasaulį, kaip tik katastrofą.
Mūsų visata prasidėjo didžiuoju sprogimu. Juk tai katastrofa, kuri ne pabaiga, bet apvalantis procesas. Tai tinka daugeliui situacijų.
Tas jausmas gimsta, nes, sąlygiškai kalbant, pasaulis tapo nebepataisomas, pasiekė nesugrįžimo tašką?
Na, kyla toks jausmas, kad pasaulis atsidūrė... groteske, iš kurio nebeįmanoma sugrįžti. Visi paskutinių metų įvykiai tai patvirtina.
Kalbate apie kultūrą ar politiką?
Apie viską. Sociumas, politika ir gyvenimas atsidūrė groteske. Dabar groteskiški literatūros personažai valdo pasaulį. Ir pas mus, ir Amerikoje, ir Europoje. O kultūra nuskurdo, nes politikai atėmė iš jos groteską. Tad, kalbant apie literatūrą, ji dar ir todėl yra apimta stagnacijos.
Groteskiški personažai, apie kuriuos užsiminėte, – tai pasauliui bausmė ar pamoka? Ar tai, kad Obamą keičia Trumpas, reiškia savotišką gamtos pusiausvyrą?
Taip, žinoma. Bet kartu pasaulyje egzistuoja ir tam tikras negrįžtinumas. Tai jau akivaizdu. Jei taip atsitiko, vadinasi, kažko jau nebegalima pasukti atgal.
Įdomu, kad net degindami unikalią knygą, Jūsų book’n’grilers supranta jos vertę. Jiems kažkodėl svarbu gaminti ne ant antrarūšio sovietinio autoriaus ar kepti ant pirmarūšio klasiko.
Ne, tai pirmiausia priklauso nuo klientų įnorio. Kažkas nori kepti ant Babelio, kažkas ant Andrejaus Belo... Tai ir yra book’n’griler žanro dėsniai. Žinoma, jei knygų vertė nebūtų skirtinga, tada nebūtų atsiradusi ir tokia mada. Suprantama, kad jie gamina ant muziejinių raritetų. „Ulisas“, žinoma, yra vertingesnis už „Klimo Samgino gyvenimą“, ir sekdami klientais grileriai taip pat laikosi tos hierarchijos. Kartu tai ugdo ir jų literatūrinį skonį.
Ar galima tai suprasti kaip metaforą – postkatastrofiniame pasaulyje vis tiek išlieka ankstesnė vertybių hierarchija? Ar ten liks kokia nors moralė, etika?
Na, ji liks, kol bus gyvas žmogus ir kol jame bus gyvas religinis jausmas. Klausimas kitoks: ar tai bus vis dar tas pats žmogus?.. Juk įmanomas variantas, kad kokios nors protingos blakės (taip „Manaragos“ pasaulyje vadinami įvairūs nauji elektroniniai prietaisai, – red. past.) visai gali perimti šį vaidmenį ir žmogaus ankstesne prasme jau nebus. Kartu išnyks ir etikos bei moralės sąvoka, kurią išrado ankstesnis žmogus. Mano herojus Geza prisipažįsta, kad vienu metu book’n’grilers bandė išplėsti meniu ir gaminti, pavyzdžiui, ant vaikų literatūros. Bet virėjai to atsisakė. Esmė ne moralė, mes visi cinikai, sako jis, esmė – paprastas sveikas protas. Tie virėjai, žinoma, ciniški profesionalai. Bet tarp jų klientų daug naujo tipo romantikų, taip sakant, postapokalipsės keleivių, tad atsakymas į klausimą apie etiką skambėtų, matyt, taip: liks sveikas protas, sulaikantis žmogų nuo kraštutinumų.
Knygų deginimas – absoliutaus blogio, anticivilizacijos simbolis. Tai, kas laikoma rimtu kaltinimu, Jūs pavertėte estetiniu žaidimu.
Bet juk tokia žmogaus prigimtis. Esmė ta, kad žmonės, o tiksliau, rinka, išmoko utilizuoti praktiškai viską, net tai, kas antižmogiška. Viskas baigiasi tuo, kad romantiškų pažiūrų žmogus, veikiamas fiziologinių ir socialinių aplinkybių, taip pat pavirsta rinkos monstru. Jis ir jo kolegos pasirengę eiti toliau, jie gamins jau ant šventų raštų. Tačiau tai bus klastotės!
Manote, kad ugnis – vienintelė tokios rinkos alternatyva?
Na, ugnis – mistinė stichija, ji apvalo. Paradoksas tas, kad čia ugnis sėkmingai naudojama tos pačios rinkos poreikiams, tiksliau, rinkai pritaikyta net stichija. Sukurtos naujos šiuolaikinės krosnys, jos parengtos dirbti.
Knygoje yra atskira novelė apie Levą Tolstojų. Ji parašyta sintetine kalba – „rusiško dvasingumo“ ir socialistinio realizmo mišiniu. Tai taip pat monstras, visos rusų literatūros parodija. Tačiau, regis, Tolstojui Jūs niekad nebuvote abejingas...
Gali nuoširdžiai pasakyti, kad tai vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Bet knygoje kalbama ne tik apie jo kūrinius, bet būtent apie „tolstojystę“.
Tolstojaus dvasia ir yra rusų literatūros dvasia?
Taip, žinoma. Jis – vienas rusų literatūros dievaičių. Jei pasinaudotume „Pūgos“ ir „Telurijos“ klasifikacija, Tolstojus – tai milžinas. Milžinas naujame romane – tai kolektyvinė Tolstojaus įvaizdžio projekcija. Milžino, kuris valdo gamtą, kalba apie gėrį, padeda žmonėms. Tiesą sakant, jis yra tai, ko laukta iš rusų literatūros ir XIX, ir XX amžiuje. (...) Josifas Brodskis sakė, kad XX amžiuje Rusija patyrė antropologinę katastrofą. Bet pirmiausia ji patyrė ir kalbos katastrofą. Tai buvo baisi sovietinė kalbos, spausdinto žodžio mutacija, jos pasekmes mes išgyvename iki šiol. Gali būti, kad todėl vis dar neparašytas didelis romanas, nes kalba dar neišsilaisvino iš mutacijos pasekmių.
Parengė K. R.
