Keletas Gustavo Mahlerio perlų

Įspūdingą koncertą Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, spalio 4 d. surengė talentingas norvegų baritonas Steinas Skjervoldas ir jam puikiai fortepijonu talkinusi Dovilė Bagdonaitė. Nacionalinė filharmonija su šiais talentingais atlikėjais vakarą skyrė Gustavo Mahlerio 160-osioms gimimo metinėms. Išskirtinio balso tembro, aukšto profesinio lygio vokalistas S. Skjervoldas Norvegijoje dainavo Nacionalinės operos bei daugelio regioninių operos teatrų pastatymuose. Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvendamas Lietuvoje, jis aktyviai dalyvauja muzikiniame gyvenime kaip solistas, pasirodo su įvairiais kolektyvais – Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniais, Lietuvos, Klaipėdos kameriniais orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, choru „Vilnius“. Su ansambliu „Musica humana“ neseniai įrašė keletą šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių. Jo repertuare – senoji muzika ir šių dienų kompozitorių specialiai jam sukurtos kompozicijos. Ypač ryškiai dainininkas puoselėja Lied žanro repertuarą. Šiuo metu S. Skjervoldas yra ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogas.

Pianistė Dovilė Bagdonaitė gerai pažįstama muzikos mėgėjams ir profesionalams. Ji koncertuoja kaip solistė ir įvairių kamerinių ansamblių dalyvė, net septyniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose yra pelniusi aukščiausius apdovanojimus. Pianistė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantė, studijas tęsė Vokietijoje – Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro akademijoje ir Detmoldo aukštojoje muzikos mokykloje, kurioje šiuo metu dirba dėstytoja-korepetitore. Su baritonu S. Skjervoldu D. Bagdonaitė nuolat pristato vis naujas programas.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus darbuotojai kruopščiai pasiruošė priimti klausytojus – apgalvotai sustatytos kėdės, patogiai pertvarkyta erdvė sudarė sąlygas saugiai jaustis gana gausiai susirinkusiai publikai. Puiki akustika, muziejinė aplinka ir įspūdingas Mahlerio dainų atlikimas paliko stiprų įspūdį. Maloniai stebino prasmingai sudaryta programa. Girdėjome kelių žinomų ciklų dainas, kurios buvo taip surikiuotos, kad susidarė įspūdis, tarsi sektume jaunuolio gyvenimą jaukios gamtos aplinkoje nuo laimingos meilės iki skausmingų išgyvenimų netekus mylimosios, mūšyje žuvusio kario, mirties nuo bado akimirkų, galiausiai – palaimingo dvasinio atokvėpio iki visiško nusiraminimo patekus į dangų ir ten gyvenant meilėje ir dainoje.

Žinia, kad Mahleris žavėjosi vokiečių liaudies poezijos rinkiniu „Stebuklingas berniuko ragas“, kurį 1805–1808 m. sudarė ir publikavo poetai romantikai Joachimas von Arnimas ir Clemensas Brentano. Ši knyga padarė įtaką daugeliui Mahlerio dainų. Ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“) dainos vakaro programoje užėmė tris kertines pozicijas, tarp kurių įsikomponavo kiti du ciklai – „Keliaujančio pameistrio dainos“ („Lieder eines fahrenden Gesellen“) ir „Penkios dainos pagal Friedricho Rückerto eilėraščius“ („Rückert-lieder“). Programa pradėta trimis dainomis iš ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“: „Reino legenda“, „Ėjau žaliuojančiu mišku džiaugsmingai“, „Ten, kur šaunieji trimitininkai groja“. Tuomet įsiterpė keturios „Keliaujančio pameistrio“ dainos – ypač liūdnos, sielvartingos, tapusios viso koncerto dramatine kulminacija. Autoriaus sukurtuose tekstuose atsispindi liaudies poezijos rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ įtaka. Manoma, jog šis Mahlerio opusas gali būti autobiografinis poetinis-muzikinis vaizdinys, įkvėptas meilės ryšio su sopranu Johanna Richter. Čia, kaip ir Franzo Schuberto cikluose „Gražioji malūnininkė“ bei „Žiemos kelionė“, keliauninkas kankinasi dėl aistringos meilės be atsako. Sąsajos su Schubertu aptinkamos ne tik teksto, bet ir muzikos plotmėje.   

Vėl suskambėjusių „Stebuklingo berniuko rago“ dainų – „Į Strasbūro apkasus“, „Ryto trimitas“, „Žemiškas gyvenimas“ – muzika ryškiai skyrėsi nuo prieš tai atliktų ir nuteikė negailestingų karo baisybių pajautai. Tragišką nuotaiką prislopino ir šiek tiek nuramino „Penkios dainos pagal Friedricho Rückerto eilėraščius“: „Mano dainų nežiūrėkit“, „Aš alsavau švelniu kvapu“, „Vidurnaktį“, „Jei myli tu už grožį“ ir „Aš nutraukiau saitus su pasauliu“.

Programos pabaigoje prasmingai, skausmingai, liūdnai, bet ramiai nuskambėjo daina iš „Stebuklingo berniuko rago“ – „Pirmapradė šviesa“, – taip dramaturgiškai užbaigdama tragiškos klajūno lemties pažymėtą muzikinę kelionę.

Tobulo S. Skjervoldo ir D. Bagdonaitės dueto maksimaliai įtaigiai traktuojama Mahlerio muzika bei išraiškingi tekstai prikaustė klausytojų dėmesį. Raiškiai fortepijonu perteikiamų gamtos vaizdinių, trimitų, Alpių rago ar kareivių būgno imitavimo fone nepaprastai jautriai, giliai nugrimzdęs į skirtingų emocijų veikiamą klajūno būseną, be nereikalingos vaidybos, S. Skjervoldas sugebėjo perteikti tiek tyliai, žemame registre skambančius garsus, tiek viduriniame registre išdainuojamus dramatinius įvaizdžius, tiek su didžiule vidine jėga, garsiai traktuoti begalinio sielvarto pasireiškimus, net nervingai treptelėdamas koja. Labai gražiai skambėjo vokalisto nepaprastai švelniai atliekamos lyrinės frazės aukštame registre. Kaip kamerinės vokalinės muzikos meistras, jis labai aiškiai, su puikia dikcija perteikė literatūrinį tekstą.

Dėkinga publika karštais aplodismentais ir šūksniais nenorėjo paleisti atlikėjų nuo scenos. Lauksime naujų šio ryškaus dueto programų.